Pabėgimas į Exit Festival Serbijoje

 Pabėgimas į Exit Festival Serbijoje

Jau keletą metų iš eilės, sutinku vis daugiau lietuvių, keliaujančių į festivalius užsienyje. O kodėl gi ne? Tai ypač puiki proga surinkti būrį draugų su kuriais būtų galima ne tik pakeliauti, bei pamatyti mėgstamas grupes bet ir susipažinti su naujais žmonėmis! Kadangi pats aktyviai keliauju ir domiuosi festivaliais, žinau, jog užsienio festai – fainas dalykas. Visgi kartais, planuojant kelionę, iškyla nemažai klausimų:

– Kaip iki ten nusigauti?

– Ar ten bus labai brangu?

– Kur geriausia miegoti – palapinėje ar visgi kažką bookinti?

– Ką daryti, jei nerandu, su kuo važiuoti?

– Gal kas nors, iš pažįstamų jau yra ten buvę, ir galėtų man suteikti daugiau naudingos informacijos?

– Galbūt man pačiam pavyktų, prailginti kelionę, susėdus į mašiną kartu su būriu draugų įgyvendinti nepamirštamą eurotripą?

– Ar verta vežtis palapinę skrendant lėktuvu, ir ar dėl to nesusidursiu su sunkumais dėl papildomo bagažo mokesčių?

O gal tau tiesiog norisi užsimesti kuprinę ant pečių, nueiti į autostradą ir iškėlus nykštį į viršų apturėti vieną nepakartojamą nuotykį, priedo sutaupant krūvą pinigų? Taigi, mes papasakosim jums, kur buvom ir kur mums tikrai patiko, kad kitąmet jums patiems būtų kuo lengviau nuspręsti kur norite vykti kuo palankesnėmis sąlygomis.

Organizatorių nuotr.

Šiemet pasirinkau važiuoti į festivalį „Exit” Serbijoje. Šis festivalis – tai devyniolikos metų patirtį turintis veteranas, okupuojantis milžinišką pilį Dunojaus kairiajame krante, per keturias dienas puikiai talpinantis beveik du šimtus tūkstančių lankytojų. Taip pat, tai šūsnimis apdovanojimų besipuikuojantis renginys, ant krūtinės išdidžiai nešiojantis net du medalius laimėtus ES festivalių apdovanojimuose už „Geriausio Didžiojo Europos Festivalio” (“Best Major European Festival”) vardą. Visas Novi Sad miestas šiomis dienomis atbunda ir pulsuoja gyvybe. Darbo turi visi: maitintojai, vairuotojai, prekeiviai, net ir vaikai gatvėse pardavinėjantys apyrankes. Kitaip sakant, net jei ir nuspręsi vieną dieną festivalyje nedalyvauti – mieste surasti ramią vietelę bus sunkiau, nei faikę penktą valandą ryto.

Nukeliauti į patį festivalį nebuvo per daug sunku, tačiau nepigu. Kadangi, į festivalį keliavau per ilgai lauktas atostogas, nusprendžiau keliauti kuo patogiau – pirkau lėktuvo bilietus.

Keliaujant lėktuvu, vienas didžiausių klausimų nusileidus būna: na štai, atskridau, o kas dabar?

Esu patyręs keliautojas ir žinau, jog prastai susiorganizavus savo grafiką – gali užgaišti ištisą dieną persėdinėdamas per skirtingas transporto priemones, ko pasekoje, į festivalį atvyksi visas nuvargęs, prakaituotas ir nebeturintis jėgų statytis palapinę ar juo labiau – eiti šokti. O tai tikrai nėra ideali situacija.

Man labiausiai patinka tie festivaliai, kurie teikia pristatymo į vietą paslaugą. Autobuse, kuris tave pasitinka, dažniausiai vyksta geras vakarėlis, taip pat susipažįsti su įvairiais žmonėmis ir sutaupai daug kelioninio streso. „Exit” festivalis siūlo pasitikimo paslaugą iš penkių artimiausių oro uostų. Pasitikrinęs skrydžių kainas, radau visai pigią kelionę į Budapeštą, užsisakiau transferį kur mane, bei dar krūvą žmonių, autobuso vairuotojas tiesiogiai pasitiko oro uoste iš kur pajudėjom link Novi Sado. Kelionė buvo gan ilga, o Serbijos pasienyje užtrukom geras dvi valandas, tačiau ji tikrai neprailgo ir visiškai nepavargau su daiktų tampymu

Organizatorių nuotr.

Aš pasirinkau komfortabilų variantą, ir kartu su keletu draugų užsibookinome nedidelius apartamentus. Kadangi Serbija nėra ta šalis, kur tai daug kainuotų, o ir sumą dalinomės tarpusavyje – gavosi puikus variantas. Turėjom kur gerai pailsėti, gerai kvepėjom kadangi buvo dušas, bei viso to bonusas – plotas afterparčiui.

Praėjus visus formalumus prie vartų, nusekiau paskui upę žmonių, kuri tą vakarą sraunumu galėjo konkuruoti su pačiu Dunojum. Iš kairės, ir iš dešinės merginos pardavinėja rakiją (Balkanų regione paplitusį alkoholinį gėrimą), įvairius reivo žaisliukus, alų bei vandenį, švilpukus, apyrankes ir visą kitą, ko galėtų prireikti viduje. Kai tik prasibrovus pro vartus mane pasitiko pirmieji The Cure – Lullaby akordai, aš iškart supratau, jog man čia patiks.

Pagrindinė scena buvo prie pat įėjimo, pačioje erdviausioje festivalio zonoje. Iš pirmo žvilgsnio nepasirodė, kad ji talpintų daug žiūrovų, nes prasigrūsti iki gėrimų buvo tikras košmaras. Tačiau vėliau pamačiau, kad net ir per didžiuosius festivalio headlainerius man puikiai pavykdavo pasiekti „gerą spotą”. Taigi, nusprendžiau, kad publika tiesiog tolygiai išsiskirstydavo.

Festivalio viduje mane pasitiko vietinė atlikėja slapyvardžiu MIJU, į kurios pasirodymą, dėl užsitęsusios kelionės, deja, taip ir nesuspėjau. Ji, su savo draugais, ir buvo mano gidė šiame dideliame labirinte. Pirmiausia pradėjome nuo milžiniškos scenos, kuri pasirodė net svarbesnė nei Main stagemts Dance Arena. Jeigu parašytumėt šios scenos pavadinimą į YouTube, pamatytumėt, kad joje yra koncertavę beveik visi didieji techno, tech-house vardai. Scena pastatyta priešais kalną, slėnyje, o kitoje pusėje yra ložė, primenanti amfiteatrą, tačiau jos dydį labiausia akcentuoja beveik trys šimtai kvadratinių metrų LED šviesų displėjus. Vėliau, kadangi gavau progą palandžioti po užkulisius, sužinojau, kad ši scena turi slaptą įėjimą tuneliu. Man atėjus – apšilimą su fejerverkais atliko scenos senbuvė Monika Kruse – klasikinio vokiško techno prodiuserė ir puiki DJ. Būtent jai grojant ir prasidėjo festivalio atidarymo ceremonija, kurios metu į dangų pasipylė fejerverkai. Jaučiausi jaukiai ir šiltai sutiktas, o tai dar tik buvo pati vakarėlio pradžia.

Kadangi esu elektroninės muzikos gerbėjas, rinkdamasis, kur važiuosiu, pirmiausia žiūrėjau būtent į šią lineupo dalį. Tikrai matėsi, kad jai buvo skirta kur kas daugiau dėmesio, nei kitiems žanrams. Šiemet „Exit” didžiavosi tokiais vardais, kaip Carl Cox, Maceo Plex, Boris Brejcha, Paul Kalkbrenner, Solomun, Tale of Us, Blawan, I Hate Models, Dax J, Peggy Gou, bei krūva kitų. Tuo tarpu, pop muzikos dalis buvo kiek silpnesnė, tačiau turėjo keletą ypač stiprių vardų tokių kaip Dub FX, Skepta, Desiigner, The Chainsmokers, Lost Frequencies, The Cure, Chase & Status, Sofi Tukker (pastarajai, deja, atvykti nepavyko).

Pirmojo savo atvykimo vakaro neatidaviau vien tik muzikai, kadangi nebuvo daug vardų, kuriuos labai norėčiau išgirsti, o ir naujieji draugai labai sudomino. Viskas pralėkė greitai – daug ir visur vaiksčiojom, prisiklausiau nemažai istorijų apie Serbijos istoriją, vietinių papročius ir skirtumus tarp baltų ir balkanų tautų, kurių, pasirodo, nėra tiek daug. O ir šiaip buvo gan įdomu patyrinėti pačią teritoriją.

Toje pačioje, mts Dance arena scenoje sutikau ir penktadienio rytą, klausydamas Carl Cox ir Maceo Plex dueto. Žavingiausia pasirodymo dalis – Carlo epinis šūksnis “Oh yes! Oh yes!”. Taip, ir aš ten buvau, kartu su visais klykiau, šokau iki pat ryto ir paskui nejaučiau kojų. Žmonių skaičius paryčiais buvo stulbinantis. Kadangi šokome praktiškai priešais sceną – vanduo buvo neįkainojamas, o prasibrauti buvo tikras išbandymas. Nežinau kaip, bet vakarėlio sūkurys mus ten tiesiog nuvedė ir pilnom kišenėm vandens mes šokom kartu su Carlu iki pat pirmų gaidžių.

Organizatorių nuotr.

Už šios scenos, per seną tunelį, galėjai pasiekti dar vieną sceną – No Sleep. Tačiau paradoksalu, jog prie jos galima buvo išvysti miegančių asmenų. Ir net ne vieną. Čia ir sutikau šeštadienio rytą, kartu su Blawan, nors kitapus pilies sienos grojantis kaukėtasis Boris Brejcha, į šokių aikštelę ir prišaukė visas gražiausias festo panas, turiu pripažinti, jog tą naktį Blawan man patiko labiau. Visi techno scenos vilkai turi labai panašų grojimo braižą, kuris labai gerai veikia, tačiau jų klausyti dvi dienas iš eilės – kažkiek nuobodu. O Blawan įnešė daug šurmulio, keistos energijos, bei nors ir nesurinko tiek daug žmonių, visgi aplodismentų susirinko tiek pat.

Klajodamas tarp pilies sienų nugirdau daug man dar nežinomų, vietinių atlikėjų. Dažnai pagaudavau save kaip besiblaškantį festivalščiką, pasimetusį kokioj nors nežinomoj, tiesiog užkabinusioj erdvėj. Vietiniai muzikantai buvo šilti ir daug bendravo su publika – kaskart prasidėjus aplodismentų ar riksmų bangai, šokių aikštelę perskrosdavo šilta, abipusės meilės energija tarp muzikantų ir klausytojų. Atkurti juos ryte buvo taip pat sunku, kaip ir savo sveikatą, todėl nusprendžiau nevargti ir tikėtis, kad skaitytojai man už tai atleis.

Festivalio programoje suskaičiavau 19 scenų, tačiau jų buvo tikrai daugiau. Žinoma, komercinės scenos nesiskaičiavo, tačiau diapozonas buvo tikrai platus. Radau muzikos erdves, skirtas soul, funk, reggae, dancehall, DnB, hiphopo ir kitiems stiliams.

Beje, kalbant apie hiphopą, esu slaptas šios kultūros gerbėjas ir net kelias dienas iš eilės vis užsukdavau į sceną, nominuotą šiam žanrui. Buvo žavu pamatyti, jog serbų hiphopo kultūra yra labai panaši į lietuvišką. Girdėjau serbiškas atmainas beveik visoms mūsų žvaigždėms. Tiek mumble, tiek oldschool, tiek ir komedijinių pasirodymų. Labiausiai įstrigusi grupė buvo Black Serbs, labai rekomenduočiau paklausyti, net jei nesuprasit nė žodžio.

Festivalyje buvo pardavinėjamas tik dviejų rūšių alkoholis: alus ir kokteiliai buteliukuose. Kodėl taip? Nes žmonės neapskaičiuoja, kiek suvartoja ir dėl to kyla įvairių nesąmonių. O nuo silpno alkoholio praktiškai neįmanoma sunkiai apsvaigti. Normalu? Man – ne. Daug didžiųjų festivalių pardavinėja šotus ir daro kokteilius. Žodžiu, pasirinkimo šiuo klausimu nebuvo. Likau pasipiktinęs, bet čia padėjo mano naujieji draugai. Jie žinojo vietą, kur buvo galima apeiti šį trūkumą. Kadangi visas veiksmas vyko pilyje, o kiekvienoje pilyje, kaip žinoma, turi būti ir restoranas, tai ten jie mane ir nusivedė. Restoranas įrengtas gan nuošalioje vietoje, šalia jo, viešbutyje, kuris greičiausiai yra rezervuotas organizatoriams ir atlikėjams, prie staliukų galėjai užsisakyti rakijos. Stipriųjų alkoholinių gėrimų ar kokteilių galėjai užsisakyti ir afteriuose, vykusiuose pilies papėdėje. Užsisakyti galėjai net šampano, tačiau jo butelis kainavo 200 eurų. Taip taip, festivalio, kuriame alaus bokalas kainavo 2,3 euro, afterpartyje šampanas kainavo du šimtus. Crazy, right? Smagiai pasijuokėm su barmenu, tačiau mano derybų gebėjimai čia nepadėjo.

Organizatorių nuotr.

Didelė dalis festivalių, peraugančių keturiasdešimties tūkstančių lankytojų ribą, dažnai praranda savo žavesį, nes jų unikalumas pradeda skęsti minioje ir komercijoje, tačiau šis festivalis tokiu nepasirodė. Prieš išvykstant iš festivalio mane palydėjo Dub FX, paskutinėmis natomis vainikuodamas šią žavią simfoniją.

Kitais metais šis festivalis švęs savo dvidešimtmetį, ir, turint galvoje kokį lineupą jis subūrė šiemet, galima tik pasvajoti apie tai, kokie fejerverkai vyks kitąmet. Registracija į 2020 festivalį jau prasidėjo, taigi susidomėjusius rekomenduoju registruotis ir sutaupyti, o dar dvejojančius – sekti naujienas.

Festivalis – 10 balų, bet kelionei duosiu mažiau. Nuvykti į Serbiją nėra paprasta – tiesioginių skrydžių neturim, su automobiliu – gana toli. Tačiau mėgstantiems keliauti ir seniai norintiems išgirsti didžiuosius elektroninės muzikos scenos vardus už prieinamą kainą – tikrai rekomenduoju į savo festivalinių klajonių žemėlapį įtraukti ir Exit Festival vardą.

Evaldas Banevičius

Evaldas Banevičius