OZORA: ROJUS ŽEMĖJE IR MENAS UŽ NARKOTIKUS

 OZORA: ROJUS ŽEMĖJE IR MENAS UŽ NARKOTIKUS

Pawel Wieloch

Vieni mano, jog rojus  viso labo gražus mitas. Kitų nuomone, tai pasakojimas apie utopinį sodą, kuriame žmonės gyvena amžiną gyvenimą, yra laimingi ir užsiima mėgstama veikla. Biblija sako, kad rojus buvo žemėje sukurtas tam, kad jame gyventų žmonės. Būtent todėl kai kurie žmonės ir šiais laikais tiki, jog ateityje jis bus atkurtas Žemėje.

Ši istorija apie tikrą rojų, egzistuojantį Žemėje su visais nurodymais kaip ten patekti. Tai  Vengrijos provincijoje Samantornyjoje vykstantis festivalis Ozora. Jis užtikrina unikalių įspūdžių ir naujų potyrių savaitę kiekvienam  kultūros mylėtojui, meniškos sielos žmogui ar tiesiog eiliniam šios planetos gyventojui, kuris nori pasijusti laukinis, atrasti dar nepažinta savo esybės dalelę, pabėgti nuo miesto šurmulio ir savaitę pabraidžioti rojaus padebesiais…

Ozoroje mes grįžtame į laikus, kai žmonės vaikščiodavo tokie, kokius sukūrė gamta: nuogi, pusnuogiai, laisvi, nevaržantys savo kūno apdarais! Tokia yra festivalio aplinkos kuriama nuotaika… Taip, nuogalių čia apstu kaip Edeno soduose ir visur aplinkui tvyro nuo žmonių sklindančios pozityvios vibracijos, meilė, geranoriškumas. Būtent tokius išgyvenimus patyriau ir aš po tiesioginio įsibrovimo į šį festivalį.

Lithuanian style: norų ir galimybių suderinamumas

Iš tiesų, mane visa laiką žavėjo patekimas į festivalius nemokamai. Tai kaip tam tikra ekstremali sporto šaka, kurią aš ir mano draugai vadiname Lithuanian style. Keliaudami ir sutikę įvairius žmones visiem tai vadindavome būtent taip. Dabar turbūt net ir Maltoje tai vadinama Lithuanian style.

Lietuvoje esu patekęs nemokamai į Loftas fest, Tundrą, Sūpynes, Satta Festival, Karklę. Kiekvieną kartą besiruošdamas tokiam žygdarbiui turiu strateguoti, kur yra silpnosios apsaugos grandys, kurioje vietoje organizatoriai pagailėjo pinigų tvorai. Privalau gerai pažinti ir išanalizuoti žemėlapį, teritoriją. Stebiu ir išnaudoju oro sąlygas, prie jų pritaikau turimą aprangą. Pagrindinė, pati svarbiausia taisyklė – visuomet pamatyti apsaugą pirmiau nei jie pamatė tave.

Einant tokiu būdu, kartu eini prieš sistemą, jauti adrenaliną, jaudulį ir patekus į festivalio teritoriją, išgirdus pirmus beatus, aidinčius iš tolumos, drebančią žemę nuo intensyvaus žmonių trepsėjimo, apima jausmas tarsi užbaigus paskutinį žaidimo lygį ar laimėjus loterijoje. Suvoki, kad tau pasisekė. Tą akimirką būni laimingas, pilnas gyvasties, pozityvumo. Tai suteikia jėgų užreivint visą festivalį. Dar ir afterparčiui jėgų užtenka. Žinoma, kai kurie su manimi nesutiks ir pasakys, jog tai beprotiška, nekomfortiška, kad festivalį reikia paremti, turėti apyrankę, nesukti sau galvos ir mėgautis juo atsipalaidavus, apie nieką negalvojant. Yra ir daugiau… šimtai priežasčių, kodėl taip neverta daryti. Ir tai tikrai ne kiekvienam, bet čia jau kita tema. Aš čia įvardinau tik pliusus. Tai yra tiesiog viena iš alternatyvų, neturint pinigų išlikti aktyviam ir pačiam sau susikurti puikią progą gerai patūsinti, išbandyti ir atrasti savo slaptus įgūdžius, pasijusti gyvam, patirti kažką naujo bei praleisti gerą laiką festivalyje.

šį kartą nusprendžiau pakelti kartelę ir keliaujant per Europą įveikti aukštesnio lygio angelų saugoma apsaugos barjerą  nepagautam įsprukti per Rojaus vartus.

Istorija prasideda, kai aš ir mano bendražygis Linas keliaujame autostopu per Europą. Ankstyvas rytas, vietinė darbuotoja žadina mus penktą ryto Budapešto oro uoste ir ragina pakilti nuo patogių suoliukų, skirtų senjorams. Mūsų veidai tikriausiai tokie užtinę ir sužaloti vakarykščio nuovargio, kad atrodome kaip visą naktį iki stadijos nieko nesuprantu bare gėrę bičai. Savo vietų laukiančių senjorų žvilgsniai kalba patys už save. Pro vaizdo nefokusuojančias ir neseniai pramerktas akis, jie pasirodo gana smerkiantys ir skatinantys paskubėti  nykti kuo greičiau iš jų vietos.

Į Budapešto oro uostą atvykome ir apsistojome praėjusią naktį. Didmiestis mums naujas, tad privalome greitai orientuotis, norėdami suspėti į paskutinį Ozoros autobusiuką, naktį važiuojantį iš oro uosto tiesiai į festivalį.

Turiu pagirti Budapeštą. Nors tai super-miestas, kuriame gyvena virš dviejų milijonų gyventojų, susigaudyti čia nėra sunku. Puikiai išvystytas viešasis transportas, užtenka pakalbinti kelis sutiktus žmones, ir mes jau reikiamoje vietoje. Oro uostas tam puiki vieta. Ten mus pasitinka akistata su realybe – Ozora Shutter kainuos ne 3, o 30 eurų. Vagys! Niekada nesutikčiau tokių pinigų mokėti ir jums nesiūlyčiau, jei kada ten vyksite. Yra kitas, daug pigesnis, būdas! Atsisakome vykti patogiuoju Ozoros reivo autobusiuku, o Ozoros staff sarkastišku tonu mums tik sėkmės palinki ir pašaipiai nusišypsojo. Galvoja, mat, kad mes kitų variantų neturim ir grįšim pas juos ant kelių klūpėdami, išskėstomis rankomis ir maldausime pavežėti… Not! Pasiseks!  – atkirtau aš šitiem pižonams. Ir, atsukę nugaras, aš ir Linas išeiname ieškoti vietos, kur pailsinti nuvargusį kūną, numigti iki rytojaus ryto.

Ilgai ieškoti nereikia, tačiau esame priverstinai žadinami anksčiau nei tikimės. Penktą valandą ryto. Na ir gerai! Dabar turim daugiau laiko susipažinti su Budapeštu, apsipirkti festivaliui ir pasiruošti visoms septynioms festivalio dienoms. Ekonomiškam išgyvenimui perkame šiuos maisto produktus: kiaušiniai, bomžpakiai bei makaronai su ryžiais, tai pat vodkės, alaus ir sulčių. Perkant šiuos produktus, vietiniams pardavėjams pasidaro smalsu, kur vykstame? Užkalbina mus ir paklausia. Visiem atsakome, kad į Ozorą. Visų smalsuolių reakcija į šį atsakymą būna vienoda. Jie sako: Ozora! Būkite itin atsargūs. Žmonės ten pamišę ir tai daro tik dėl pramogos… Mėto narkotikus visur, kur tik papuola: į maistą, į gėrimus. Ypač žiūrėkit, ką geriat, ką valgot. Būkit atidūs! Prikolas. Dar labiau noriu ten nuvaryti. Narkotikų nepropaguoju, bet moku susitapatinti bei justi žmonių nuotaiką. Susilieju būdamas tokioje aplinkoje ir pats užsitripinu, turbūt stipriau nei pavartoję aplinkiniai.

Susipirktus produktus krauname į didelius juodus maišus, skirtus šiukšlėms. Patys prisideriname prie maišų ir užsimaskuojame juodais rūbais, kad mūsų matomumas tamsoje visiškai sumažėtų. Tuomet sužinome apie traukinį, vykstantį į reikiamą pusę, ir esame visiškai pasiruošę plano įgyvendinimui.

Pakeleiviai

Traukinys išvyksta 17:05. Maršrutas: Budapeštas – Samantornya. Ozoros ir Samantornijos kaimai yra Vengrijos provincijoje, kur civilizacija yra pamiršta, pagalbos su garsiakalbiu neprisišauksi. Už festivalio zonos plyti pavojingos vietinių romų genčių valdomos teritorijos.

Prisipažinsiu… prieš keliaudamas, vedamas smalsumo, pažiūrėjau google maps, kaip ten viskas atrodo. Ir kaip? Juodai juokinga. Kodėl juodai? Čia ne sarkazmas ar ironija. Juodai  nes taip baisu, kad net juokinga. Dieną prieš kelionę, peržvelgus nuotraukas kaimelių, kurių pavadinimai Samantornya ir Ozora, visų pirma, nepatikėjau. Antra, prisipažinsiu, jauduliukas suko vidurius, bet kartu intrigavo, kvėpėjo gyvenimu, nuotykiais. Prieš keliaudami turėjome A ir B variantus. Komfortabilus variantas A: keliaujame pro Europos viršų. Prahoje mus išskėstom rankom pasitinka mamos draugė. Ten čilinam, gaunam maisto, išsiskalbiam drabužius ir ramiai tranzuojam toliau pro Vokietiją, Ispanijos link. Variantas B  VAROM Į OZORĄ!!! Dūnim viską, pasileidžiam kasas, nusiraunam stogus… O tada jau kaip Dievas duos.

Na ir štai, mes čia, 1400 km atstumu atitrūkę nuo Vilniaus, avantiūroje, pavadinimu rojus, riedame traukiniu į legendomis apipintą romų kaimą. Nežinome, kas mūsų laukia už valandos ar kitos, neturime plano. Ką jau kalbėti apie festivalio žemėlapį. Keisčiausia tai, kad esu visiškai ramus. Nulis emocijų, jokio jaudulio ar baimės. Tik apmąstymai, įžvalgos ir absoliuti vidinė ramybė. Kaip bus taip bus. Oras geras, nuotaika pakylėta ir viltis, kaip gyvenimo prūhos įkraunamas varikliukas, visada veda į priekį.

Jaučiu kaip mane be perstojo muša prakaitas. Oras aplinkui tropinis, todėl sumanau nueiti iki lango, iškišti pravėdinti galvą, pasigrožėti vietiniais kintančiais vaizdais. Atvėrus langą, kartu su juo atsiveria milžiniški ir nesibaigiantys laukinės Vengrijos gamtos laukai, dingstantys horizonte,  nuo INFINITY FIELDS akių negali atitraukti  tiesiog užhipnotizuoja ir ištirpdo esamas mintis.

Pasukęs galvą į šoną, pro kitą langą pamatau išlindusį Liną su nutaikytu objektyvu į mane. Bam!! Staiga  šūvis! Ir Nauja profilinė nuotrauka jau mikro SD kortelėje. Žinoma, papozuoju jam, bet daugiau sau ir blogui. Kaupiu reportažinę medžiagą. Nustatęs nuotaikingas mimikas, iškeliu rankas aukštai į viršų ir riaumoju. Linas pradeda žvengti, sakydamas man: ATSISUK! Nesuprantu, kas čia juokingo, aš atsisuku.. O už manęs, galiniam plane, rankas, kaip aš iki padebesų iškėlęs, kartu su manimi riaumoja egzotinės išvaizdos čiuvelis iš Maltos vardu Glenas.

Jo išvaizda ir charakteris tikrai unikalūs, nesumaišytum su niekuo kitu. Manau, tokį bičiuką galima sutikti tik traukiny į Ozorą ir niekur kitur… Nuotaika ir taip gera, tačiau, pamačius jį, pramuša… Apima juoko priepuolis. Suprantu, kad jis, kaip ir mes, keliauja ta pačia kryptimi, todėl pasijaučiu dar saugesnis. Nuo jo sklindanti nuotaiką labai paaštrina Ozoros prieskonio aromatą. Iš karto pradėjau dalintis su juo įspūdžiais. Papasakoju jam apie Lithuanian style lūkesčius, trumpai apie mūsų kelionę. Pasidalinu artimiausiais mūsų planais. Po mano monologo seka jo atsakas, kurio turbūt aš nepamiršiu visą gyvenimą. Glenas sako: I know the Secret way! No one see you… If you wanna you can go with me and my sister Amanda… Palaukit… Visiškai nesupratau, ką čia ką tik išgirdau… Ar man čia gliūčina?Tikrai negalėjau suvokti, ką jis čia kalba… Senas ozorianas man siūlo slaptą portalą!? Man amazing… Ir daug kitų meilės, laimės ir netikėtumo išraiškos kupinų žodžių aš jam pasakiau tą akimirką. Karma? Likimas? Atsitiktinumas? Neįsivaizduoju, kas mum siuntė šiuos žmones, galbūt tokie tokius traukia, tačiau tuo metu jaučiuosi dar labiau užtikrintas dėl to, ką čia darau. Taip, mes tampame pakeleiviais rojaus link. Glenas nuveda mus supažindinti su savo sese.

Amanda sėdi atskirame kupė, nenuostabu  koks brolis, tokia ir sesė  egzotiška moteris. Matosi, kad yra atsakinga, ne tokia kaip Glenas. Tiara virš galvos, nugara papuošta filmo Alisa stebuklų šalyje veikėjų tatuiruotėmis, o akys  kaip du juodi mėnuliai. Na, kelionė ne eilinė, tai ir pakeleiviai atitinkami. Susitariame susitikti išlipę iš traukinio. Linas ir aš grįžtame į savo kupė.

Tikslas vis arčiau. Pro langą skrieja kintantys vaizdai: apleisti miesteliai, jų stotys ir vėl laukai. Paskutinį kartą viską pergalvoju. Žinau, kad negalima sakyti op neperšokus griovio. Logika ir girdėti gandai apie apsaugą neleidžia iki galo atsipalaiduoti ir pradėti džiūgauti. Su kiekvienu kilometru tik dar labiau norisi įeiti.

Festivalio kaina  130 eurų ir Vengrų apsaugos angelai tikrai žino visus numatomus slaptus kelius. Girdėjau, jie apsiginklavę keturračiais, arkliais ir šunimis. Logiška, kad praeiti turbūt bando kiekvienas vietinis tų kaimų jaunuolis, augęs ir brendęs tuose kraštuose. Jie turėtų žinoti visus slapčiausius keliukus. Tačiau kaip aš jaučiuosi? Tikrai, pastebėjus save, man tai sukelia tik azartišką jauduliuką: kas tie vietiniai romiukai? Kas ta apsauga? MES Iš LIETUVOS  REIV ON, BRING IT ON!!! Mes šešėliai naktyje!

Taxi turgus 

Kita stotelė  Samantornya. Nuo savo sėdimos vietos pakylu su dideliu ryžtu. Žinau vieną  praeisiu. Užsidedu kuprinę, į ranką čiumpu juodą maišą su maistu, ir žengiu iš savo kupė. Koridoriuje pasuku galvą į kairę, į dešinę: pasirodo, traukinys pilnas pasislėpusių ozorianų. Iš kiekvieno kupė pradeda lysti po reiverį/veiverę su margiausiom maikėm, atributikom, populiariausia jų – shroom kepurikė. Su visa didele mase kartu paliekame traukinį ir mus iš karto pasitinka vietinis būrys verslininkų, siūlančių savo paslaugas. Tikras taksi turgus! Lengvųjų automobilių gal penki ir du oldschooliniai autobusai. Vyrai už vairo, o moterys paduoda bazarą: Ozora festival? Ozora festival? 2 euro… 3 euro… 5 euro… Įmantriausiais argumentais įtikinėja išlipusius potencialius keleivius rinktis jų firmą: Jei važiuosite su mumis, policija jūsų netikrins Jei važiuosite autobusu. tai tik 2 eurai.

Aš, Glenas, Amanda ir Linas stovime turgaus įkarštyje, laukiame, kol Amanda tars paskutinį žodį. Ji, man atrodo, susijaudinusi. Įtariu, kad gabeną lsduškės ar dar kokių narkotikų, nes vis dvejoja, kurią mašiną rinktis: ar už 5 eurus lengvąją, kurios, anot apsukrių vietinių pardavėjų, netikrina, ar reivobusą už 2 eurus. Pasirenkame autobusą. Amandos rankinę, kuri tikrai yra nepatogi, nešu aš. Nors ir ant ratukų, bet visa kreiva, apiplyšusi. Atrodo tikrai mistiškai, kaip kokia reivo relikvija ir yra sunki kaip akmuo. Tiesa sakant, nežinau, kaip ji praeis pro skaistyklos lyną su šita rankine. Autobusu keliaujame apie 7 km, kur mus pasitinka policijos reidas.

Visi, kartu su daiktais, yra išlaipinami iš autobuso. Policijos pareigūnas nuodugniai ištikrina autobuso vidų, ar neužsiliko koks slaptas maišelis. Vyrai pastatomi į vieną linija, moterys  į kitą. Daiktai išdėliojami per vidurį. Moteris mentė tikrina moteris. Nepraleidžia net pačių slapčiausių, intymiausių vietelių. šuo tikrina centriuką: pirmyn atgal per daiktus be gailesčio mindo mano maistą esantį, maišuose, o jo šeimininkas vis perša pakartotinai pauostyti Amandos krepšį. šuo matomai nieko neužuodžia tačiau policajus negali tuo patikėti ir vis siūlo pauostyti dar ir dar… Stoviu kiek sunerimęs ir laukiu, kas bus. Dėl maisto man po***. O dėl pipirinių dujų nelabai  tai svarbiausias dalykas, kurį galiu prarasti. Kas saugos mane, jeigu atims?Nesekmės atveju man jų tikrai prireiks šitoje, Dievo pamirštoje teritorijoje.

Nieko negalvodamas, pasitaikius pirmai progai slepiu į triusikus. Pasiseka  nepastebi. Dabar lieka neramu dėl Gleno su Amanda. Jie stovi patys paskutiniai linijoje vienas prieš kitą ir tikrai turi narkotikų su savimi. Prasideda vyrų eilės patikra. Du ar trys mentai tikrina Gleną. Ir tik Gleną. Pirmą kartą matau, kad kas nors taip tikrintų žmogų. Čiumpa už sėklidžių, net aikteli! Tuomet numauna batus ir pažiūri tarpupirščius, barzdos plaukus, išnarinėja kiekvieną dredą atskirai. Jį tikrina mažiausiai 20 minučių, prirėmę ir išskėtę prie buso sienos, kaip kokiame kalėjime. Trūko tik, kad vandeniu nupurkštų. Savo ruožtu jis, savotiškai provokuodamas ir su meilės bei susižavėjimo kupinu žvilgsniu, žvelgia tiesiai jiems į akis. Jo mimika atrodo tikrai komiška, tad sumanau padaryti nuotrauką ir ji gaunasi net geresnė nei tikėjausi, tačiau tik padaręs ją, pajuntu stiprų skausmą galvos srityje. Tai buvo mento rankos, plėšiančios dredą iš galvos jausmas. Staigiai atsirandu keturių pereigūnų apsuptyje ir kamera sėkmingai yra išplešiama man iš rankų. Atgrubnagis susijaudinęs mentas čiut neištryna visų kelionės archyvų, pavyksta įtikinti, kad apmokyčiau juos kaip trinti vieną nuotrauką, o ne visas. Įspėjo mane, kad tai paskutinis įspėjimas ir galiu ramus sau grįžti į rikiuotę. Nuotrauka buvo tokia puiki, todėl, sugrįžus į rikiuotę, apima lengvas apmaudas, tačiau tuo, kad akimirkai visas dėmesys buvo nukreiptas į mane, pasirodo, padėjau Glenui. Bet jie toliau nepaleidžia ir tikrina jį… Po dar penkių minučių pasirodo, kad jis švarus – neturi nieko, apart grynos marihos jointą. Ir viskas?? Tai net ir mane nustebina, kaip čia taip Glenai nieko neturi? Paklausiau aš jo, o jis man tik akyte mirktelėjo: Viskas laukia viduje paslėpta ir užkasta, hihi. Jointą konfiskavus, paleido ir mus visus. Vyrų, tai pat ir manęs, net netikrino, nes visas patikros laikas buvo skirtas vienam asmeniui, tad ir dujas pavyko išsaugoti. Vėl lipame į autobusą ir pavažiuojame vos vieną kitą kilometrą į priekį.

KELIO PRADŽIA Į ROJŲ PRASIDEDA NUO PRAGARO

Pasirodo užrašas Welcome to paradise (Sveiki atvykę į rojų). Pravažiuojame jį ir faktiškai mes jau Ozoros teritorijoje. Būrį apsauginių paliekame už nugarų, ties įvažiavimu. Norint praeiti, mums teks ten grįžti ir praeiti pro apsauginius atgal pakartotinai. Išlipame prie bilietų patikros. Mus pasitinka vietiniai reivo čigoniukai. Pirmas klausimas: Are u rich? Eii eii, kodėl tu neini per sieną? Atšok nuo manęs. Mintys tikrai ne čia ir atsakymas griežtas: No. Pirminė reakcija vos ne  negąsdink, netrukdyk, dabar turiu savo reikalų ir pinigų neturiu. Bet po sekundes atsitokėju, nauju žvilgsniu pažiūriu į tą čigoniuką ir į jo draugą. Įtampa atslūgsta, pasijaučiu geranoriškai. Žinoma, keista  jie vietiniai ir nebando praeiti, o pinigų prašinėja. Turbūt buvo ne kartą pagauti. Bus sunkiau nei maniau. Tačiau jie kaip ir aš nori pafestivalščint, o reivas išmokė mane dalintis ir tiesiog negaliu atsukti jiem nugaros. Išsitraukiu piniginę ir duodu 70 euro centų. Linas duoda 2 eurus. šviesus čigoniuko draugas labai apsidžiaugia. Gavęs pinigus ir pamatęs mano dredus, pasiūlo už duotus pinigus padovanoti mėlyną dredą. Priimu jo dovaną ir labai vertinu jį gavęs, nes mano kasytė kaip tik išsivėlė ir vietoje jos norėjau prisitvirtinti kažką naujo, o prie ozoros įėjimo čigoniuko dovanotas diedas  tikra relikvija tokiam smulkmenas mėgstančiam žmogui kaip aš. Tačiau nenoriu užsikrauti naštos ir apie savo planus jiems nepasakoju. Sukertame rankomis, palinkiu jiem sekmės renkant pinigus ir susitariame susitikti festivalyje. O mūsų fantastiškasis ketvertukas patraukia keliu atgal, apsaugos darbuotojų link. Turime planą, kad apsaugai paklausus, kur einame ,sakysime, kad pasitikti draugų ir padėti atsinešti daiktų, bet to neprireikia.

Apsauginiai nieko neklausia, tik palydi įtartinais žvilgsniais. Nešant visą gyvenimo kuprinę ant pečių mūsų komandą eina toliau. Amanda pažiūrėjusi į dangų taria: The storm is coming. Pakeliu galvą, kai prieš pora valandų nei vieno debesėlio nebuvo matyti, dabar iš kairės pusės slinko juodesnis už juodą debesis. Paklausiau Gleno: Iš kur žinai šį kelią? Ar dar toli eiti? Mums reikia išvengti audros.Glenas iš kišenės išsitraukia suglamžytą šikpopierį, ant kurio nubraižyta schema. Ir čia tas mūsų slaptasis portalas? Įėjimas ir kelias, kuriuo einame, jame trys kanalai į dešine pažymėti kaip posūkiai. Schema atrodo mistiškai, o kelyje jokių posūkių nėra ir jų elgesys nedemonstruoja didelio užtikrintumo.

Viskas aplinkui nutyla… Ir į pakaušį visi pajėgumu teškiasi pirmasis vandens lašas. Prapūčia stiprus medžius laužantis vėjas. Metu kuprine lauk, visi stoja ir staigiai lendam į lietpalčių amunicija, tuo tarpu  PANIKA! Jei sulis rūbus su palapine bus kaniec, amen net dar blogiau  viskas supus… Glenai reikia susikaupti ir rasti kelią, neturime laiko klaidžioti. Glenas nusprendžia, kad reikia apsisukti ir eiti atgal. Gal čia panikos įtaka?  Jie su sesė nieko nelaukę nueina, o tuo tarpu mes su Linu liekame stovėti. Padedu jam apsivilkti lietpaltį, paskubomis spėjame pasivyti ir juos. Mano nuomone, reikėtų sukti į kairę, eiti per mišką, o tuomet bandyti ieškoti kelio. Tačiau nuomonės čia išsiskiria, o liūtis visiškai įsisiautėja taip, kad akys net prasimerkt nesugeba. Matau, kad beveik priėjome tą vietą, kur buvome,  patikros postą ir apsauginus. Jau net ir aš matau… Kodėl mes čia einam?? Stokit. Ir tuo metu jie pasuka į kairę… Net ne per mišką, o per atvirą lauką miško link. Mes čia kaip šernai medžiotojam atvirame lauke. Ačiū Dievui  lija nežmoniškai, per tokią audrą kaip gyvas lauke nebuvau. Mes, paskendę tankiame lietuje, nors esame vos per dvidešimt metrų nuo apsauginių atvirame lauke, mūsų nesimato. Na, aš ištikrųjų matau apsauginius, tačiau viliuosi, kad jie mūsų ne. Viskas prasideda nuo minų lauko. Laukas pilnas dilgelių ir įvairiausių badyklių, kurios kiaurai pjauna mūsų kojas, bet mes nieko nejaučiame. Tas tikrasis terminatoriaus režimas įsijungęs, kai organizmas nusiteikęs padaryti bet ką, kad tik pasiektų tikslą ir nieko kito nebemato, nebejaučia. Tuomet net tas skausmas pasidaro malonus. Pirmasis tikslas  praeiti lauką nepastebėtiems. Beveik prieiname mišką. Jaučiuosi ekstremaliai. Kažkur už keturių metrų nuo mūsų kala žaibas į medį. Visa žemė aplinkui sudreba. Iš streso tūpteliu, susigūžiu apsižiūriu… Sveikas, gyvas ir einu toliau.

Prieiname mišką. Pastebėjo? Nepastebėjo? Nežinia… Paėjus dar pora metrų į priekį, pasigirsta artėjančio keturračio garsas… Ūch vis dėl to pamatė… Visi sustingstame į akmenis ir susiliejame su aplinkui esančia gamta, užsidengdami medžiais, krūmais ir jų lapais. Kad taptume kuo mažiau pastebimi, prisitaikome prie visko, kas yra aplinkui. Dangus su žeme maišosi, o keturračio variklio keliamas garsas jau visai čia pat… Negi viskas taip ir baigsis? Širdis plaka tikrai stipriai. Mintys šokinėja. Ar jie mus matė, ar jie žino kur mes? Čia tik laiko klausimas… Mes privalome judėti. Kita pusė sako  lik ramus, stovėk sustingęs ir nejudėk.

Keturratis buvo prie pat, dabar užgeso. Gal jie dabar pėsti eina link mūsų? Dar vis sustingęs stebiu aplinką. Ir taip dar penkias minutes. Atrodo, niekas neateina, pavojus nurimo. Nepraverdami burnų, naudodami ženklų kalbą, pasitariame su komandos nariais ir nutariame judėti į priekį. Visa laiką miško tankme lipame į nuožulnų kalną, o per kalno vidurį teką upelis. Kalnas tarpais pasidaro statesnis, o lietus kaip lijo taip ir lyja. Kojos nuolatos įklimsta į tešlą, esu kiaurai permirkes ,o gamta nė nemano nusiramti. Iš dalies ji mūsų sąjungininkė. Kartais pro lietų tiesiog nieko nematau  tik žmonių siluetus, einančius priekyje. Tikros amazonės džiunglės.

Aplinkui vis kažkas paslysta, lūžta šakos, griūna, krenta. Darosi vis tamsiau. Lipame į kalną lėtai, vieni kitiem padedam, stumiam į priekį, palaukiam. Čia pasijaučia tikra komandiška dvasia, dirbame kaip vienas stiprus kumštis. Kritimų būta tikrai stiprių. Kuprinės didelės, kartu su palapinėmis, ir neapskaičiuoti gabaritai vis įsikabina į kokį medį ar šakas, o tuomet stipria jėga griauna ant žemės. Slidu visur. Per vidurį vanduo, o aplink vandenį  molis. Ten, kur kalnas statesnis, faktiškai neįmanoma įlipti ir tenka lipti medžiais, todėl tokiuose vietose aš lipu pirmas. Duodu ranką Glenui, o kartu su juo užkeliame Amandą su Linu. Glenas ramesnėje vietoje vis sustabdo mūsų grupelę trumpai pertraukėlei ir įsiterpia, anot jo, nereikšmingomis kalbomis. Aš manau jos reikšmingos ir jų reikia nes jos visada laiku ir vietoje. Jis sustabdo mus ir liepia liesti medį, pajusti gamtą, klausytis kaip teką upelis. Šneka ir vysto šiam momentui aktualią temą apie meną gyventi. Dabar galvoju, kad jo kalbos buvo super reikalingos: jos nuramindavo, atgaudavome kvapą, psichologinį balansą ir sėkmingai judėjome toliau. Po geros valandos žygio per džiungles, prieš akis išnyra didelis status kalnas. Kol kiti laukia apačioje, išnaudodamas savo maskuojančią juodą aprangą, atsargiai, žingsnis po žingsnio, užlipu kaip žvalgas pasižiūrėti kas už jo.

Pavojaus zona

Matau lygumą ir didelį kukurūzų lauką. Duodu ženklą  saugu  ir komanda lipa viršun. Įlendame į kukurūzų lauko vidų ir iš toli pasigirsta pirmieji psytranco permušimai. širdelė virpa.

Judame į priekį kiaurai skrosdami kukurūzų lauką. Paėjus pusę kilometro, netyčiom atsisuku ir pamatau. kad du apsauginiai yra gal kokie trys metrai už mūsų nugarų ir su prožektoriais iš paskos šukuoja kukurūzų lauką. širdis nusileidžia į kulnus ir ten apsistoja. Absoliuti panika, noriu pradėti bėgti. Amandai, stovinčiai prie manęs, tai pat sakau bėgti ir ji manim patiki, tačiau Glenas nematė apsauginių, nes buvo eilės priekyje ir sustabdė visą paniško bėgimo reikalą. Tada neliko jokio kito varianto, kaip tik vėl sustingti, susigūžti į mažą rutuliuką užsimerkti ir nekvėpuoti. Nors buvau įsitikinęs, kad jie mus matė ir jau ateina mūsų. Tiesiog nesidairau niekur lieku užsimerkęs, meldžiuosi ir girdėdamas Gleno pašnibždomis sakomus inspiruojančius patarimus tokius kaip TAPKITE PURVU, JŪS PURVAS, JŪS ESATE PURVAS!… Kad taptumėt dar labiau nematomi žiūrėkite į savo užmerktas akis naktyje. Klausau šiuos žodžius ir laukiu kol į mane pagaliau pabaksnos apsauginis ir išsives. širdis atrodo sprogs, adrenalinas plūsta į smegenis, visas kūnas tvinkčioja, venos įsitempusios. Tą akimirką iš tiesų meldžiausi į kažką aukštesnio, mintys buvo tokios stiprios, kad, atrodo, mane išgirdo. Laikas slenka kaip valanda ir apsauginis gal pusmetris nuo mūsų praeina pro šalį. Kaip? Neįsivaizduoju. Jis mūsų tiesiog nepamato…

Bet situacija tikrai nė iš tolo nenurimus. Baisu net galvą iškišti  ten patikros zona ir apsauginiai suka ratus pirmyn-atgal dvidešimties metrų spinduliu. Gal nesusikalbėjimas ar vienas kito nepažinojimas lėmė taip, kad mes strigome toje vietoje ir nepajudėjome iš jos penkias ar dešimt minučių. Dabar tik laiko klausimas, kada jie mus čia ras. Tiesiog nežinojome, ką toliau daryti. Tačiau reikėjo judėti į priekį ir nieko negalvoti. Susižvalgę su Linu taip ir nusprendėm. Apsauginiui nuėjus kiek atokiau, išlendame iš kukurūzų lauko ant takelio ir neatsigreždami pradedame eiti į priekį. Atsakymas tyko už kampo. Paėjus porą metrų  fortūna! Tai smegduobės pradžia ir didelė pelkė aplink, į kurią žvelgiant apsauginio akim  praeiti komplikuota. Tikriausiai jis čia mūsų nebeseks.

Tik nesuprantu kodėl ir kaip, ir kam, bet Gleno šalia mūsų nėra. Jis sustojo. Kur? Dešimt metrų atgal, VIDURY TAKO, pačioje pavojingiausioje zonoje. Atisuku ir lėtai žingsnis po žingsnio einu link jo, vis stebėdamas ar apsauginis negrįžta. Priartėjęs pašnibždomis paklausiu: Seni, kas nutiko? MES PRIVALOME JUDĖTI Į PRIEKĮ! IR SKUBIAI!! Ir jis mane kontratakuoja savo ramiu savotišku bajeriu I have to take a shit… Na, nieko nepridursi tas bičas pramušantis. Būčiau nieku gyvu neleidęs jam ten atlikti gamtinių reikalų, tačiau, kai priėjau prie jo, buvo vėlu. Jis jau š**o… Svarbiausia, ant tako kur apsauginis vaikšto. Laukiau jo, kol pamačiau iš toli grįžtančias šviesas  apsauginis artėja. Palikau Gleną, pasimečiau ir nuo Lino su Amanda. Likau vienas. Bėgu slėptis į šalimais tako esantį kukurūzų lauką. Glenas visai šalia. Kai taip toli nuėjome, tiesiog negalime sau leisti, kad menka klaidelė sugriautu svajonę ir sunkų visos komandos triūsą. Apsauginis artėja vėl užsimerkiu, sulaikau kvėpavimą ir susigūžiu į mažą kokoną. Po kelių dešimčių sekundžių mėlyna žibinto šviesa mirgėdama atsispindi akių vokuose. Apsauginis visai šalia šviečia į mano pusę, bet manęs nemato. Valdomas smalsumo atsimerkiu ir pamatau jo kerzą tiesiai priešais savo akis, o Glenas gi prie pat jo. Mintimis palaidoju Gleną, o pats visiškai nekvėpuoju, neišskleisdamas nė menkiausio garselio. Apsauginis apsisuka ir nueina atgal.. NETIKIU, NEĮTIKĖTINA! Nieko nelaukdamas pribėgu prie tupinčio Gleno, žvengdamas su šypsena griebiu jam už ausų ir sakau: DABAR MES TIKRAI JUDAM IR GREITAI. Tačiau jis laiko mano ranką ir ramiu svajingu veideliu taria: I have to clean my ass. Mums iš dešinės pamatau jo sesę Amandą, sugrįžta ir Linas. Gleno bėdą sprendžiame jau keturiese. Niekas neturi tualetinio popieriaus ir nervų likti šitoje pavojaus zonoje, kur viena klaida kainuoja daugiau nei galima įsivaizduoti. Glenas randa alternatyvą – čiumpa plastikinį butelį su vandeniu ir pradeda traškinti plaudamas savo sėdynę. Ilgai ir garsiai. Visi, net ir Amanda, pabūgę paliekame jį. Paskubomis slepiamės kuo giliau. Ir kantriai laukiame, kol jis pabaigs savo reikalus. Tas nenustojamas traiškomo butelio garsas veda iš proto ir trunka visą amžinybę.  Bičas nenuovokus, nieko nepakeisi. Tačiau jis  komandos širdis ir siela.

Šviesos pasirodo vėl, bet šį kartą nepriėjusios mūsų ilgoką laiką sukinėjasi horizonte dešimties metrų spinduliu. Nesuprantu ir nesuprasiu, kaip jie neišgirdo butelio traškenimo, nes net pusiau kurčias būtų girdejęs. Gal išgirdo, tačiau pabūgo tamsos didybės? Ir, atrodo, Glenas pagaliau baigė. Mes paliekame šitą ekstremalią zoną.

Priekyje smekduobinė pelkė. Koja klimsta iki kelio, iš paskos ir kita. Pelkė bando pasisavinti mano naujus timberlandus. Ištraukus kojas, batai ir viduje, ir išorėje skęsta tešlose ar kitoje neaiškios kilmės substancijoje. Toliau skinamės kelią kukurūzų vaga ir artėjame muzikos link. Lojančių šunų balsai vis primena apie gresianti pavojų ir palaiko įtampč. Skalikų aidas mainosi su vis garsėjančia muzika, todėl negali suvokti kaip toli nuo tavęs yra pavojus ir ašarines dujas laikai tvirtai suspaudęs rankoje.

Dangus nušvinta žaibų sukelta psichodeline pašvaiste. Žaibai įvariausiu spalvų: žydri, melsvi, violetiniai. Psajus vis stipresniu atgarsiu pasiekia ausį ir teškesi į bugnelį. Rojus artėja su kiekvienu žingsniu. Per pragaro lyną, laikydami tobulą pusiausvyrą, keliaujame jau tris valandas, o einame tikrai sparčiu tempu. Ozoros teritorija apima kokius 10 km. šiuo metu danguje psichodeliniai debesys. Lietus lyti nustojo, tačiau be perstojo žaibuoja. Vaizdas tikrai unikalus. Kas čia per oras? Ozoros oras. Nė menkiausio vėjelio. Visi debesys ramūs ir žaibai savo šviesa nušviesdami horizontą rodo mums kelią į priekį. Galiausiai prieiname tą tašką, kai komandos kapitonė Amanda ištaria: I think we made it, Now I believe.

Ji tiki ir aš tikiu. Lieka nuspręsti, ką toliau darysime. Amanda pateikia du pasirinkimus: leistis į apačią dabar arba eiti tolyn, link chill out steidžo ir bandyti vėliau. Kaip visada dvejoju ilgiausiai, tad sprendžiu paskutinis. Pasirinkimas  leidžiamės dabar. Argumentas  link chill outo gali būti dar viena pavojingumo zona, ko reikėtų vengti. Stačiu kalnu į apačią pradedame leistis nedelsiant, slėpdamiesi ir keisdami krūmą po krūmo, kaip priedangą. Kalno viduryje minutelei stabtelėjam, apžvelgiam teritoriją. Išsjūngiame šviesas ir susitapatiname su nakties tamsa. Priėjus kiek arčiau teritorijos, apačioje matau savanorių patikros palapinę  panaši kaip Supynių festivalio pakelėje: nuo steidžo iki kempingo. Iš karto įspėju kolegas apie ją.

Mes jau visai prie pat, slepiamės už artimiausio krūmo ir laukiame tinkamo momento judėti. Atrodo, viskas švaru, žmonių sumažėjo. Lieka tik taktiškai apeiti palapinę ir traukinuku pradedame leistis nuo kalno. Dar keletas sekundžių ir prasideda pirmieji žingsniai rojaus žemėje.

MUMS PAVYKO!!!

VALIO! Dar kartą pažiūriu į žaibuojantį dangų. Atsisuku į Amandą, Gleną, Liną. Pabučiuoju juos iš visos širdies. Pajaučiu pirmus pro šoną praeinančius žmones, šurmulį, girdžiu aidinčią muziką. Sveiki atvyke į rojų! Smegenys įsitempusios. Jos vis dar budriame rėžime, nesugeba patikėti pergale, o kūną, tuo tarpu, užplūsta energija  laimės, pasisekimo energija, kuri, galiausiai susiharmonizuoja su vis labiau atsipalaiduojančiom smegenim ir užplūsta ramybė, čillas. Čia jau niekas nesugebės mūsų paliesti ir išprašyti. Išreirrreivinsim šitą festą!

Pirmas sutiktas žmogus  apsiratavęs vokietukas. Iš karto pasiteirauja ar nenoriu mdmėjaus? Atsisakome. Ir jis toliau kalbindamas mus lydi iki pat chill-outo, kur ir pasistatome savo palapinę.

Pasižiūriu į save  esu visiškai kiaurai permirkęs. Veidas absoliučiai visas moliuotas, dumblinas, purvinas. Megztinis toks pats visas ištaškytas. Tas pats ir su kelnėmis, o apie batus nė nekalbėsiu, nes, jų net nesimato  tiesiog viena didele deformuota molio masė. Vejelis pučia, per šonkaulius drąsko ir kalatodamasis iš šalčio statau palapinę. Susi-setupinu: persirengiau, nusiprausiau ir einu pamatyti, kaip atrodo naktinis rojus iš pirmo žvilgsnio. Po tokio tripuko esu nuvargęs, tad pirma traukiu valgyklos link. Mane pribloškia kainos. Pasiėmiau tiek daug maisto išgyvenimui, o čia kainos miniatiūrinės! Rice vegetables  1 euras!!! O porcija didumo! Pancakes with nutela [x2]  1 euras! Kebabas lekštėje [special edition] 3 eurai. Nemačiau tokių kainų nuo Lietuvos laikų. Pradedu festivalį godžiai su pilnu pilvu. Dvi savaites kelionėje tiek ir tokio skanaus maisto nevalgiau. Apie mėsą buvo pamiršta: vien duonytė su sūriu, o štai tau kebabo kalnas, kurio, kad ir koks alkanas esu, neįveikiu. Kol kemšu kebabą, Linas man atneša favoritinį komplektuką – alų, o kitoje rankoje vienkartinį indą pavadinimu alaus shotukas! Va čia ir prasideda pasaka. Turėdami visus ingredientus traukiam link chill out stage, kuris iš toli atsiveria visu gražumu, įkūnydamas kosminę piramidę.

Dažniausiai neaukoju savo festivalio laiko chill out stageuose ir judu kur yra greičio, judesio, energijos, bet šis chill out stage visai kas kita… Jis  užburiantis. Jame praleidžiu 80% visos Ozoros laiko. Visų pirma, negaliu atsidžiaugti dykumos smėliu, kuris dengia visą steidžo dangą. Antra, rytais ten taško kažką naujo, kas mane labai stipriai kabliuoja. Kažkoks smėlio muzikos dubstepas + bambuko chill-relaxo derinys, einantis išvien su nesveikais progressive trance dropais ir vėl grįžtantis prie raminančio bambuko garso. O naktimis! Trankus techno per kurį shurfflinant smėlis pakildavo į atmosferą ir sukeldavo tikras smėlio audras. Chill out + dark techno? Kur nors girdėjot? Aš ne.

Norint pailsėti iš čilouto nereikėdavo niekur eiti  visur aplinkui kabo hamakai arba gali tiesiog kristi, kur papuola vidury steidžo ant švelnaus dykumos smėlio ir išsijungti. Pabudus pirmas dalykas, kurį užuosi, tai grynos egzotinės marihuanos kvapas ir pakėlęs galvą iš karto gausi jos pabandyt. Pirmą vakarą, tik atėjus, taip ir padariau: atsiguliau ir dykumos smėlis ištirpdė mano kūną, visa esybe paskendau jame. Smigau į smėlį, mėgavausi vis tolstančia muzika, jaučiau aplinkui šokančius žmones, atsiduriu sapnų karalystėje, vidury aplinkui sklandančio judesio. Atsibundu ryte. Krapštau smėlį iš ausų ir tarpdančių: jo pilna visur, bet, ach, koks geras jausmas! Būčiau kur Tundroj taip smigęs, taigi užsigraužčiau save, kad feilinu, o čia galima atsipalaiduoti, miegoti, kiek širdis geidžia, gaminti kulinarinius šedevrus, planuoti laiką kaip nori, eiti į masažus, pasiklysti milžiniško dydžio labirintuose, išreikšti ir per naujo atrasti save įvairaus tipo meno workshopuose ar tiesiog ramiai pamedituoti šventykloje. Tad Ozoroje live slow mode on.

Pakylu nuo minkšto rytinės saulės įkaitinto dykumos smėliuko, palieku kosminę piramidę ir pradedu Lino paiešką. Toli ieškoti nereikia. Randu jį netoliese esančioje palapinėje ir pakeliu pusryčiams.

Gamindami valgyti susipažįstame su aplinkui gyvenančiais kaimynais. Besipažindinant netoliese pastebiu gražius psichodelinius piešinius master- workus. Imu juos apžiūrinėti. Tada garsiai užklausiu aplinkinių, kieno čia piešiniai? Netoliese esantis bičiukas pakelia ranką ir kitą akimirką jau stovi prie manęs. šis kaimynas vardu Adamas. Pasidaro smalsu sužinoti šių paveikslų istoriją. Kaip čia tie paveikslai atsirado? Adamas sako, kad jis juos piešęs namuose ir importavo juos čia pardavimui. Kodėl draugam, giminėm neatiduoda?  iškilo sau pačiam toks retorinis klausimas. Tad kokios turėtų būti šių piešinių kainos?  Paklausiau aš jo. Jei jau jis juos pardavinėja ir tokį kelią atvilko. Garantuoju, kainų, tie kurie dar vis skaitote, turbūt neatspėtumėte niekaip. Na, galit pamėginti. Viens… Du… Trys… Pagalvojam….. Ir….Kaina? O kaina priklauso nuo dydžio. Didesnis spalvingesnis piešinys  4 LSD, paprastesnis, bet ne ką prastesnis piešinukas  4 g žolės ir t.t Taip… Čia pardavinėjamas menas už narkotikus. Pirmą kartą sutikau tokį žmogų ir lieku nustebintas. Juk irgi alternatyva bičas sugalvojo. Žavi mane tokie galiukai.

Ir čia eiliškumas nutrūksta. Panašaus tipo nuotykiai vyko be perstojo, vienas po kito, neleidžiantys atsikvėpti. Susipažinau su daugybę skirtingų žmonių iš įvairių pasaulio kraštelių. Su visais jais skirtingi potyriai ir, nors buvau su Linu, nepasimesti Ozoroje faktiškai neįmanoma. Telefonų neturėjom jau antrą dieną, o tik pabudę priliuopdavom kaip velniai. Tai ties trečia nakties jau nesuprasdavau, kuriam aš čia kempinge sėdžiu: ar su škotais viskį geriu, ar su Graikais jointą suku, ar su Maltiečiais būgnais mušu, dainas dainuoju, ragą pučiu. O ryte vėl susitinku su Linu, ir vėl prilupam iki sąmonės netekimo. Mūsų palapinė po septynių dienų buvo kaip tarpgalaktinio karo auka  nė karto netvarkyta, ištaškyta.  What Happened? Toks buvo netoliese gyvenančių kaimynų klausimas mum po žvilgsnio į palapinės vidų. Iš klausimo gimė ir palapinės vardas What Happened?

Seni, tikrai nepamesi?

Dar prisimenate mėlyną čigoniuko dovanotą dredą? Linas paėmė pasaugoti. Paklausiau: Seni, tikrai nepamesi? Jis užtikrina: Ne, ką tu… Tikrai nepamesiu! Aišku, pametė per pirmas penkias minutes. Kaip tada buvo liūdna, bet dredas tai dar smulkmena, nes pametėm viską, ką buvo įmanoma pamesti: akinius, dredus, telefonus, paskutinę dieną net fotiko bateriją su chargeriu kažkas nuvogė… Tai va toks buvo tas nusirovimo lygis. Norint nuosekliai nupasakoti visus nutikimus ir potyrius, prireiktu dar dvidešimties puslapių, ko daryti tikrai nenoriu. Patys turite nuvažiuoti pamatyti ir išgyventi viską per savo asmeninį potyrį.

Taigi, dar noriu trumpai apžvelgti kas vyko po to, kai festivalis įsuko į amžinybės sūkurį ir nebepaleido, o septynios dienos sprogo kaip viena ir trūko dar vienos. Todėl apie kiekvieną steidžą atskirai.

PSY TRANZAS

Keliaujam į pagrindinį fesitvalio steidžą. Masinis PSY TRANZAS ofc… Visuomet pilnas. Čia groja geriausi psytranco atlikėjai iš viso pasaulio. Pasigirsiu  nepramiegojau Ace Ventura. Video linkas kaip gyvas įrodymas štai čia:

Kaip matoma, dirbu  fotkinu, o fotkių nėra. Dėl šio stage ir prasidėjo visa šį kelionė. Svajojau patrepsėti išvien su psytranseriais iš visų pasaulio kraštų vienoje tešloje, į vieną ritmą, kaip viena vieninga masė. Ją ir įgyvendinau: pirmasis įbėgimas į aikštelę buvo toks energingas, išnešantis ir ištaškantis tiek mane, tiek aplinkui mane esančius. Taip taškiausi iki visiškos pompos, kol oro nebesugaudžiau ir akyse temti pradėjo, tuomet teko sustoti ir apsidairyti aplinkui. Vos tik atsisukus atgal ir sugavus akių kontaktą, nieko nelaukus vidutinio amžiaus moteriškė ikišo jointą man į burną. Aš norėjau atsipūsti ir ją pavaišinti savu ir tik tada pamačiau, kad maniškio jau nebėra. Psajus buvo taip užvilkęs, kad net pamiršau apie jį ir nepagalvojau apie galimybę jį pamesti. 

Šiame stage visuomet kepina saulė, kartais taip, kad net ant haliūnkių pramuša. Labai ačiū vietiniams steidžo gaisrininkams, kurie visada su vandens pilnais backpackais šoka tau iš šonų ir nuolat atgaivina vandens šūviais. Manau, be jų Ozora virstų tikru pragaru. Aišku, nežinai, ar tas vanduo su rūgštim, ar ne, bet jau nebesvarbu, nes ir nuo tos pačios saulės gliūčina. Aplinkui pilna įvairiausio tipo išsinešėlių. Visi viskuom dalinasi: gėrimais, jointais ar paprasčiausiai vandeniu. Aišku, reikia būti budriam, neapsigauti ir netyčia nepaimti kokio stipraus narkotiko, kaip man ne kartą ir nutiko… Čiuvakas eina per steidžą dalina sau ramus razinas iš kibiro. Girtas buvau, automatiškai duoda  tai ir imu. Na čiulpiu, čiulpiu tą raziną ir galvoju: O ką aš čia dabar darau? O na** aš ją čiulpiu? Susivokęs spjoviau lauk, kol dar netripanula. Šiaip steidže daug artimų sielų, visi žmonės skirtingi, bet, pažvelgus giliau, kartu ir labai panašūs.

Šis pasakojimas daugiau apie mano patekimą ir asmeninį prisilietimą prie Ozoros. Dabar iš mano pasakojimo atrodo, kad Ozora  narkotikai, narkotikai, narkotikai. Iš tikrųjų taip, jų ten yra daugiau negu žmonių kartu sudėjus, pakėlus kvadratu, bet, kadangi tai mano asmeniškumai, be ganjitės ir didelio kiekio vengriškos samanės, daugiau su niekuom neeksperimentavau. Paskutinės nakties vidurnaktį Main Stage užgeso ir visi patraukė į Chill Out Techno Party.

Chill out-Pyramide  mano mylimiausias SuperStage #1. Čia sutikau visus geriausius žmones ir visuomet jaukiai jausdavausi. Jei pasimetei? Pavargai? Nuliūdai? Ateini į Chill Outą ir tikrai nušvisi. Naktimis ten kala minimal/dark-techno, o rytais dub, maišytas su griežtais progressive dropais. Iš tikrųjų buvo visko, bet čiloutas nebuvo ramus, mieguistas. Jis buvo idealus kaip kokia antinė kosminė piramidė. Atitinkamos ir dekoracijos. Milžiniškas WOW! Tikrai likau apžavėtas Chill steidžo. Buvo iškilęs klausimas, ar čia mane vieną taip apžavėjo šis stage? Ir tokio graiko draugo Vladmeno gesto pabaigoje paklausiau: The best stage in Ozora?  Atsakymas buvo konkretus: Chill out! Ši dangiška piramidė mus visus vienijo. O čia žinutė po Ozoros, kaip gyvas priminimas apie šį stage:

DRAGON NEST

Dragon nest  Drakono uode[goa]  tai dar vienas atradimas. Atmosfera čia visada gaivi. Drakono uodega pasislėpusi už kalno, atokiau nuo kitų steidžų, ramesnėje erdvėje. Įsivaizduokite, estradą, o priešais ją vieta šokiams, už jos kairėje ir dešinėje  eilėmis išdėlioti patogūs rastai chilui. Ir viskas aptverta didele vidine terasa su stogeliu. Dienos metu čia vyksta užsiėmimai vaikams, įvairūs meno workshopai, o scenoje atlikėjai atsakinėja į žmonių užduodamus klausimus apie kūrinio atlikimą, muzikos instrumentus ir t.t. Netoliese yra virtuvė, kurioje žmonės gamina kulinarinius šedevrus, kalbasi ir poilsiauja. Nakties metu drakono uodega virsta į tikrą gyvos muzikos simfoniją. Čia gali išgirsti ir dnb/neoro funk būgnų solo, kuris estradą akimirkai paverčia tikru reivu. O atlikėjams pasikeitus, vėl virsta ramiu lingavimu, užburiančia gyvos muzikos melodija, atliekama kartu su vokalu.

Pump-ei tai scena, kuri mane pasitiko tik atvykus į festivalį. Čia nebuvau nė karto, tik praeiti pro šoną teko. Steidžas toks pat, kaip Satta Outside festivalyje. Muzikos beatai kapojo gerai, bet buvo kur kapojo geriau.

TECHNO CIRKAS

Techno cirkas  paskutinė užsidariusi palapinė  paskutinę festivalio dieną, kai visi pakavosi palapines ir rinkosi mantą. Techno cirkas draskė iki nakties. Steidžo įrengimas tai tikrai prasčiausias Ozoroje. Jei kas buvote, tai atrodė tai pat, kaip Tundros chill outas. Bet vat, užtat judino nežmoniškai. Kiaurą parą stipriausio lygio techno, techno, techno ir nieko daugiau. Palapinė neužsidariusi nuo festivalio pradžios iki pabaigos ir taškiusi rimtą techno till the end. 

O štai ir netikėtai baigėsi paskutinė Ozoros diena. Išvykti nesinori, trūksta dar vienos, bent vienos dienos… Tačiau jos nėra. Turime palikti šį rojų ir keliauti toliau. Kur toliau? Vėl į visišką nežinomybę, tamsų mišką į gyvenimo džiungles. Bet, visų pirma, reikia susirasti, kas mus išgabens iš šio rojaus. Festivaliui pasibaigus ši vieta turėtų vėl atvirsti baugia vietele, o sutranzuoti mašiną šitoje romų provincijoje yra neįmanoma. Apie tokį variantą net pagalvoti baisu. Vidury festivalio ant skelbimų lentos palikome raštelį su telefono numeriu: Du baxūrėliai ieško lifto į Italijos pusę. Tačiau po šiai minutei telefonų nebeturim ir prasideda laukinė lifto medžioklė. Deadlainas. Mirtininkų laikas  paskutinė diena, paskutinės valandos. Visi masiškai palieka Ozorą. Susirandame kartono ir pasidarome lenteles. Linas pasirašo: ITALY ir pasikabina ant krutinės, o aš: Boom? Italy? Boom?. Ir pasikabinu ant dredo. Jei rasiu į Boom’ą, varoom į Porto! Taip vaikštome per steidžus, reivinam ir ieškome žmonių.

Suveikia: suradome vieną panikę, vardu Veronica, kuri organizuoja autobusą į Milaną. Susitariame su ja susitikti 11 valandą ryte prie skelbimų lentos.

Ryte atsikeliu kominis  baisus pachmielas. Paskutinė naktis Chill out stage nepraėjo be smėlio audrų. Pažadina vietinis darbuotojas ir liepia visiem judintis iš čia  festivalis baigėsi, chilloutas užsidaro ir yra aptvertas tvora. Vos spėjam pakuotis palapinę aš jau bėgu ieškoti Veronicos  jos nėra. Vaikštau pirmyn-atgal-pirmyn: niekur jos nerandu. Lyg ir nepavėlavau, tai kur gi ji galėtu būti? Ateina ir Linas, rekordišku greičiu supakavęs palapinę what happened. Klausia, kur ji? Ką aš žinau… Galvą skauda, tuščia, nieko nėra. Ką darysim? Ir, galų gale, mes ją pamatom irgi vėluojančią. Sako ji mums, kad reikia varyti prie įvažiavimo į teritoriją, o iki ten kokie penki kilometrai kelio. Autobusas išvyksta už penkiolikos minučių. Feilas. Niekaip nespėsim, visi taksi užimti. Pradedame tranzuoti, sustoja du bičai. Paprašome, kad pavežėtų mus prie įvažiavimo ir pasakome, kad kitaip nespėsime į autobusą, o jei nespėsime į autobusą, vadinasi mes čia strigsim ir mus suvalgys vietiniai, o kaltė kris ant jų sąžines. Bičai pasiduoda lengvai manipuliacijai ir sutinka. Su jais važiuojame iki autobuso vietos, iškyla klausimų: Jūs dviese? Iš kur jūs? Dviese ir iš Italijos. Wuhu, kyla trečias klausimas: Gal pavešite mus iki Italijos? Ir jie, bendru nutarimu, atsako, kad paveš už sutartinę kainą! Tikrai pasisekė. Važiuojam toliau!!! Kita stotelė  Italijos miestas Padova. Taip pasibaigia ši rojaus istorijos dalis.

Straipsnį specialiai MANOFESTIVALIS.LT parašė Danila Mi Kalifornija . 2014 m.
Nuotrauka Pawel Wieloch

Danila Mi Kalifornia

Danila Mi Kalifornia