Ore.lt redaktorius apie permainas 2020 kalendoriuje – festivalių naujokus ir pastangas neužkerpėti

 Ore.lt redaktorius apie permainas 2020 kalendoriuje – festivalių naujokus ir pastangas neužkerpėti

Jau prieš Kalėdas lietuviški openair’ai pradėjo siūlyti savo “ankstyvuosius paukštukus” kaip pakaitalą beprasmiškoms dovanoms iš supermarketo. Šiuo metu kainos svyruoja nuo 15 eurų į vienadienį “Tilto namų festivalį” iki 65 eurų už vizą į “Yagos” Absurdistaną, visų kitų renginių kainos sukasi apie 35-55 eurus. Maždaug tiek kainuoja vieno atlikėjo pasirodymas mieste, tad skųstis tikrai nereikėtų.

Bene visi pagrindiniai renginiai jau paskelbė savo datas, o kai kurie pradeda vilioti ir atlikėjų vardais. Veteranai stengiasi neužkerpėti ir ieško naujų formų, keletas žaidėjų pasitraukė, naujokai pildo trūkstamas nišas. Subjektyviai apžvelgiame, kur 2020-ųjų vasarą bus galima leistis į muzikinius (ir ne tik) nuotykius.

Nors kalbant apie openair’us, įsivaizduojame niekada nemiegantį kempingą gamtos apsuptyje, lietuviškas muzikinių festivalių sezonas prasideda ir baigiasi mieste. Pernai rugsėjo viduryje transformaciją iš outdoor’ų į indoor’us sėkmingai įvykdė “Loftas Fest”, o birželio pradžioje atvirkštinį judėjimą jau ketvirtus metus inicijuoja vadybinės-leidybinės kompanijos “Tiltai namai” festivalis pusiau-mieste-pusiau-gamtoje “Dowtown Forest Hostel” teritorijoje. Nekantriausiems netgi yra galimybė pasistatyti palapinę. Kaip jie patys sako: “Vieniems reikia tik muzikos, kiti nori ir žaidimų. Vieniems svarbu tik miškas – kiti negali be miesto. Vieni lenkiasi, kiti dar tik stiebiasi.” “Tilto namų festivalis” – bene vienintelis tokio tipo renginys išsiverčiantis tik su vietos atlikėjais.

Vienas pirmųjų palapinės išbandymų pastaraisiais metais buvo nedidelis festivalis “Postcosmos” prie Molėtų observatorijos, tačiau šiemet organizatoriai paskelbė: “Senolių išmintis sako, kad negali tikėtis kitokio rezultato, jeigu iš esmės darai taip pat. Todėl darome kitaip, darome pertrauką ir viliamės, jog metų pakaks išsamiai refleksijai ir protingesniems sprendimams”. Birželio organizatoriai baidosi dėl nelabai prognozuojamų oro sąlygų, todėl pagrindinis veiksmas susigrūda į paskutinius 2/3 vasaros.

Birželio pabaigoje vyks sunkiajai muzikai ir etninėms tradicijoms prijaučiantis “Kilkim Žaibu” prie Lūksto ežero, Varniuose. Trečią dešimtį skaičiuojantis renginys “šiemet rizikuoja tapti skaitlingiausia dalyviais ir turtingiausia geografine įvairove renginio istorijoje”. Kadangi “Devilstone” metalo praba pastaraisiais metais gerokai sumažėjus, “Kilkim Žaibu” užima sunkiausio vasaros festivalio nišą su visomis to pasekmėmis: muskulistiniu mačizmu, įvairiomis pusėmis besisukančiomis svastikomis, kraujiniais vėdarais ir kitais ne PC dalykais. Muzikos stiliai varijuoja nuo viking folk metalo, ritualinio ir magiško doom metalo iki velniško juodojo metalo.

Deja, šiemet du mano turbūt geriausiai kotiruojami festivaliai pasirinko tą patį savaitgalį – liepos viduryje vienu metu kiek daugiau nei 100 km atstumu vyks “Devilstone” ir “Braille Satellite”. Žinoma, skirtumas tarp jų gerokai didesnis nei minėtas atstumas. Pirmasis įvykis Anykščių šilelyje yra vienas profesionaliausių Lietuvoje, turintis vieną didžiausių auditorijų ir, spėju, biudžetų šioje apžvalgoje. Jie jau išpakavo ir pirmuosius savo atlikėjus, tarp kurių: Birds In Row, Bambara, Pindrops, Crucial Features, Sheep Effect, jauti, Drab Majesty, Kaelan Mikla ir kiti. Be to, šiemet velniai žada dar kažką ypatingo. Tiesa, jų komunikacija kartais atrodo bereikalingai egzaltuota ir dažnai alsuoja pompastišku patosu. Tuo tarpu “Braille Satellite” yra visiškai “pasidaryk pats” susibūrimas, sutraukiantis apie 1k keistuolių. Muzikinėje renginio programoje pažįstamų vardų retai randa net ir patyrę melomanai. Tačiau Vitebsko gatvėje nuolatinę veiklą vykdančiam susivienijimui “Empty Brain Resort” su Matu Aerobica priešakyje pavyksta sukurti tokią fluxiškai dadaistišką atmosferą, kurios nerasi jokiame kitame LT festivalyje. Pagal formatą “brailė”, ko gero, patenka į boutique renginių kategoriją, o “Devilstone” taiko į gerokai platesnę auditoriją – čia savo vaikus atveža/išveža jų tėvai, tuo tarpu kas nutinka Grybų viensėdyje prie Sarių, ten ir lieka. Atrodytų, šie festai nėra tiesioginiai konkurentai dėl mūsų ausų, bet apsilankymai juose sukurdavo savotišką pusiausvyrą.

Pernai prie marių šalia uostamiesčio debiutavo elektroninės muzikos festivalis “Klaipeda Sound Festival”, siūlantis muzika gamtoje mėgautis išnaudojant miesto patogumus. Nostalgiška retro programa nesulaukė didelio susidomėjimo, tačiau organizatorius ambicingai ir pareigingai skelbia 2020 datą bei net keletą atlikėjų (Andrea, Etapp Kyle, Low Tape, Adeph, Alex Krell ir kt.): “Jau antrus metus iš eilės ant Kuršių Marių kranto subursime aktualius elektroninės muzikos atlikėjus iš viso pasaulio. Išgirsk ir pamatyk tai Klaipėdos uosto pašonėje, kur seni jūriniai konteineriai virs unikaliomis scenomis, o kojas bet kada galėsi įmerkti į marias.”

Dabar jau aišku, kad pernai liepos pabaigoje įvyko paskutinės “Sūpynės”. Per 13 metų šis renginys buvo išaugęs iki vieno didžiausių ir svarbiausių elektroninės muzikos festivalių, po vieno organizatorių netekties bandė reinkarnuotis mažesne savo versija, tačiau šiemet galutinai iškeliavo į lietuviškų festivalių rojų, kur jį pasitiko anksčiau pasitraukę “Satta Outside”, “Tundra” ir kiti. “Atrodo, kad per trylika gyvavimo metų “Sūpynės“ jau įgyvendino savo tikslus ir svajones, todėl šią svarbią Lietuvai dieną norime pasakyti sudie. Branginkite savo laisvę ir prisiminkite geruoju!“, – vasario 16-ąją feisbuke rašė festivalio komanda. Noras įkvėpti žmones, parodyti tai, kas iš tikrųjų verta ypatingo dėmesio, ir erdvės, skatinančios rastis naujas prasmes, kūrimas visada buvo „Sūpynių“ komandos prioritetas. Šis renginys vienas pirmųjų pradėjo žanrinės plėtros procesą, kuriuo vėliau pasekė kolegos iš “Devilstone”, “Yaga” ir kitų festų.

Pirmąjį rugpjūčio savaitgalį vienu metu pradeda ir ilgametis sunkiasvoris “Yaga Gathering”, ir antrametis “Cape Kablys”. Nors abiejuose galima išgirsti nemažai elektroninės šokių muzikos, gerokai skiriasi tiek renginio kalibras, tiek siūloma programa, tiek įdirbis šioje srityje. 2003-aisiais pradėtas kaip trance kultūros renginys, pastaraisiais metais “Yaga” gerokai praplėtė savo akiratį. Kaip “Devilstone” po truputį nusimetė judesius varžančius metalo šarvus, taip “Yaga” į savo magišką Dzūkijos mišką pradėjo kviesti ne vien klajūnus tranzerius. Sutraukdamas tūkstančius žmonių, festivalis sugebėjo išlaikyti savo “pasidaryk pats” dvasią ir artimą santykį su gamta. Taip pat išliko ir vienas išskirtinių “Yagos” bruožų – didelis dėmesys skiriamas dekoracijoms ir apšvietimui. Šiemet “Yaga” kviečia keturias dienas švęsti spontaniškos šalies Absurdistano nepriklausomybę: ypatingi atlikėjai, neatrastos meno formos, slaptos tiesos ir šiuolaikiniai ritualai. Norintys gauti vizą į iškilmes, turėtų kreiptis į Absurdistano kultūros atašė biurą.

„Cape Kablys“ organizatoriai iš klubo “Kablys” Vilniuje sako: “Tai – tavo mėgstamiausio klubo metamorfozė į jaukų festivalį. Jaukų, bet erdvų – čia ir visas mūsų muzikos spektras, ir mylimiausi atlikėjai, ir klubo rezidentai, ir estetiškos dekoracijos, ir visas pusiasalis dailios gamtos.” Kitaip sakant, renginys iš esmės skirtas visus metus buriamai klubo bendruomenei, kuriai artimas “Kablio” skambesys ir vertybės. Tačiau kviečiami visi, kuriems patinka alternatyvūs elektroniniai bytai.

Mėgstantys šokti galės net neišsikrauti kuprinių, nes rugpjūčio viduryje savo 5-ąjį reivą organizuoja  “Digital Tsunami” chebra su Ernestu Sadau priešakyje. “DT Camp” – bene vienintelis festivalis Lietuvoje siūlantis ribotą kiekį (1000 vnt.) bilietų. Pernai likus kelioms savaitėms iki renginio buvo paskelbtas sold out’as. Sovietinius laikus menančioje poilsiavietėje šiemet šokdins: Alessandro Adriani, An-I, Beau Wanzer, Ece Özel, Free Range, Intergalactic Gary, Mick Wills, Nick Klein, Olivia, Philipp Otterbach, Solar ir kiti. Beje, renginio reklama pakankamai ribota, o nemažą dalį publikos sudaro užsieniečiai. Panašų procentą atvykėlių galima sutikti turbūt tik “Brailėje”. Tačiau jei pastarajame feste atmosfera išlaikoma post-hipišku geranoriškumu ir savanoriškumu, tai “DT Camp” labiau primena savotišką sektą: “Strict face control. No photos and no videos at the event allowed. No posers, sexists and racists allowed.” Norėdamas tapti stovyklos nariu, dar turi išvardinti 3 mėgstamiausius atlikėjus. Praėjusiame amžiuje buvo dar griežčiau – tarkim, norėdamas įstoti į Vilniaus DM fanklubą turėdavai atmintinai pasakyti, koks, tarkim, 4-tas gabalas tokiame ir tokiame albume.

Vasaros pabaigoje po metų pertraukos sugrįžta ir žilabarzdis lietuviškų festivalių senelis “Mėnuo Juodaragis”, šiemet vyksiantis jau 22-ąjį kartą. Po truputį iš baltiško pagoniško metalo Ugnius Liogė ir jo “gentainiai” išgrynino savo “nepriklausomas savitos muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros” susirinkimą, kuris savo turiniu lyg ir turėtų būti įdomiausias atvykėliams iš kitur, nes kalba būtent apie šio regiono kultūrą. Tiesa, daugelį atbaido nuolat MJR sklandantis perdėto patriotiškumo ir nacionalizmo kvapelis. Ciniškiems ir niekuo netikintiems globalistams kartais šypseną sukelia ir pardavinėjamas drobinis-gintarinis dvasingumas. Nepaisant visko, MJR surenka turbūt didžiausią įmanomą auditoriją, kalbant apie alternatyvinę kultūrą. 7-8 tūkstančius žmonių sėkmingiausiais savo metais rinko tiek “Satta Outside”, tiek “Sūpynės”, link to artėja ir “Devilstone”. Norint surinkti daugiau, tektų arba praskiesti programą popkultūros vardais, arba kažkokiu būdu prisikviesti pastiprinimą iš užsienio.

Festivalių sezoną po keleto nesėkmingų ir net beprasmiškų metų, uždaro kitas renginys mieste “Loftas fest”. Pernai Diawara & Co. žengė keletą žingsnių iš saugios komforto zonos, galbūt labiau įsiklausė į Vilniaus melomanų poreikius ir pagaliau pateikė ne tokią prėską programą su Modeselektor ir Shame priešakyje. Kol kas turim tik datą rugsėjo viduryje, bet, tikėkimės, šiemet “Loftas fest” bus ne blogesnis.

Savo ruožtu festivalių sezoną jau kelintus metus pradėsiu Estijoje – „Tallinn Music Week“.

Domas Kunčinas yra kultūros tinklaraščio Ore.lt vyriausiasis redaktorius

Avatar

Mano festivalis

„Manofestivalis“ - pirmasis lietuviškas festivalių kalendorius, padedantis atrasti ir sudalyvauti nuo 2012-ųjų metų.