Mano jubiliejinis festivalių sezonas

 Mano jubiliejinis festivalių sezonas

2020. Šis festivalių sezonas man bus jubiliejinis, dešimtas. Triženklis festivalių skaičius, rekordinės dviženklės vasaros, nors didžioji dalis gimtinėje, bet keli aplankyti ir svetur. Toks mano trumpas festivalinis dosjė. Anoks čia festivalių žinovas, sakysit. Ir iš dalies neklysit, bet kartu ir drįsiu paprieštarauti – buvau visur, mačiau ir porą šimtų lankytojų, ir dešimtūkstantines minias, klausiausi ir dainuojamosios poezijos, ir pagal frenchcore‘ą šokau. Į festivalį ir su šortais, ir su žiemine striuke keliavau. Apsigyniau. Tad dabar leisiu sau trumpai papostringaut apie tai, kas ant širdies guli.

Mano kelionė prasidėjo Lietuvos festivalių renesanso laikais – radosi daug naujų vardų, senieji tvirtėjo ir augo kaip ant mielių. Ilgainiui savo, kaip festivaliautojo viduramžy išgyvenau aukso epochą – nors festivalių po tris per savaitgalį buvo, lankytojų kažkaip visiems užteko, gyvenom gerai ir net nepagalvojom, kad ateitis visgi miglota ir niūri ateis. Bet Mesijus viename savo sleme sakė „mados eina ciklais“ – panašu, kad mano karjeros dešimtmečio antroji pusė išgyvena kažkokį festivalinį saulėlydį – vardų mažėja, tie, kurie, atrodė, niekada neišnyks, atsisveikina, o naujų visai horizonte nesimato. Todėl priešingai nei galbūt galima būtų tikėtis, šis trumpas komentaras bus ne odė artėjančiai vasarai, o airiškos išėjusių palydėtuvės.

Satta Outside. Tai viena esminių praėjusio dešimtmečio netekčių. Festivalis atvėręs man akis, pakeitęs požiūrį į labai daug dalykų ir apskritai gyvenimą, galų gale, didele dalimi prisidėjęs ir prie to, kad iš Druskininkuose augusio provincialo tapčiau atviru pasaulio gyventoju. Festivalis atvežęs pačius netikėčiausius atlikėjus, festivalis sugebėjęs užauginti ištisą kartą „sattinių“, kuriuose galėjai atpažinti iš vieningo požiūrio į gyvenimą ir vakarėlį. Fenomenalu. Labai skaudėjo atsisveikinti. Milijonas ačiū, kad buvai.

Tundra. Tai buvo vienas svarbiausių sunkesnės elektroninės muzikos festivalių, kuris suskaičiavęs 13 vasarų, pasitraukė su „Happy End“ pavadinimu. Beje, tai buvo bene viena pirmų mano rašytinių apžvalgų! Tundra užaugino kokias dvi kartas reiverių, davė daug įsimintinų naktų ir privežė aibę esminių reivo vardų. Skaudi netektis, bet pabaiga laiminga – vienas mylimiausių mano festivalinių atsiminimų ir buvo būtent Tundros pabaiga.

Postcosmos. Unikaliausias festivalis Lietuvoje hands down. Prasidėjęs indoor‘e, ilgainiui pajutęs, kad laikas į kiemą keliauti, „Postcosmos“ atsidūrė literaliai MAGIŠKOJE vietoje – šalia Molėtų observatorijos įsikūriusioje sodybėlėje. Ekskursijos po aplink įsikūrusius muziejus, paskaitos, naktiniai dangaus stebėjimai… Ranka ant širdies, jaukiausias ir, manau, įdomiausias lankytas outdoor‘o renginys.

Sūpynės. Gal tikrai šis skaičius nesėkmingas? 13 metų vykęs esminis lietuviškas elektronikos eksportas baigėsi. Tai festivalis, kuris bene sėkmingiausiai nuaidėjo per platųjį pasaulį ir pažymėjo Lietuvą Europos festivalių žemėlapyje. Deja, kelios nesėkmės ir nelaimės ir esame čia – „Sūpynės“ oficialiai paskelbė, jog išeina neribotų atostogų. Labai liūdna, nes šis renginys bene daugiausiai man gyvenime davė.

Bet bet bet. Ne viskas taip jau blogai. Jei planetos dėliosis palankiai ir Mesijus tiesą kalbėjo, ateinantys metai vėl privalo festivalių renesansą atpūsti – tikėkimės, kad visai ne už kalnų „Satta“, kad visai čia pat, kur nors už kampo jau savo eilės laukia „Sūpynės“, „Tundra“ dulkes nuo soundsystem‘ų pučia ir tolumoje aidi revoliucingi džiunglių garsai. Arba dar daugiau.

Džiugina tai, kad kol laukiam, vis dar turim sočiai gero – „Devilstone“ toliau lieka esminiu vidurvasario išbėgimu, „Yaga Gathering“ (shame on me, vis dar taip ir neaplankyta) vėl kviečia raganas ir šamanus į Dzūkijos miškus, „Cape Kablys“ ir „Klaipėda Sound“ tvirtai žengia į antrus savo metus ir pildo elektronikos festivalių stygių, o „Loftas Fest“ tradiciškai uždaro vasarą balansavimu tarp miesto ir festivalio.

Ačiū buvusiems, ačiū esantiems ir iš anksto dėkoju būsimiems. Pasimatome kažkur prie scenų, iki greito 😉

Rytis Čekauskas yra festivalių entuziastas,
buvęs „Mano Festivalis.lt“ vyriausiasis redaktorius

Avatar

Mano festivalis

„Manofestivalis“ - pirmasis lietuviškas festivalių kalendorius, padedantis atrasti ir sudalyvauti nuo 2012-ųjų metų.