Ir tas, ir anas nebevyksta

 Ir tas, ir anas nebevyksta

Nepaslaptis – dauguma festivalinių iniciatyvų yra neatsparios lietuviškos rinkos iššūkiams. Pasak gandų, festivalių kalendoriuje šiemet neliks populiaraus vardo „Sūpynės“, gan ilgai nešusio elektroninės muzikos vėliavą per lietuviškus pušynus. Nebus ir prieš kelis metus veržliai pradėjusio „Revolution Festival“. Kiek anksčiau poilsio išėjo kiti didesni vardai – „Tundra“,  „Satta Outside“, o per visus aštuonerius MANO FESTIVALIO gyvavimo metus prašmėžavo kelios dešimtys vienkartinių arba trumpalaikių bandymų:  „New Man“, „Daubos griaucmas“, „Exy“, „Swampfest“, „Remember“, „Meshka music“, „Ravinė“, „Lempa fest“, „Galoka party“, „Spot fest“, „Log out“, „Vegafest“, identiteto ieškojęs „Žiežmarsas “, virtęs „Sinteze“, nealkoholinis „Varom!“… ir čia turbūt išvardijau labai mažą dalį nepavykusius bandymus įsikabinti, pritraukti ir išlikti kultūriniame lauke.

Sutinku, kad visi rinkos segmentai turi griežtą idėjų filtrą ir daugybė sumanymų kasdien išmetama į šiukšlių dėžę, bet su festivaliais dar kitaip. Šitoje srityje daug muistymosi, daug fono, kasmet daug naujokų ir bendrame lietuviškų festivalių kalendoriuje metai iš metų nevyksta rimtesnis proveržis. Pasirodo daug naujienų, bet po kurio laiko žiūrėk ir tas ir anas jau nebevyksta, nes neatsiperka. Pinigų iš šios veiklos bent šiek tiek pavyksta užsidirbti kokiems 10-čiai festivalių per visą Lietuvą. Ir to uždarbio užtenka labai simboliškai. Visus metus net ir iš sėkmingo festivalio pragyventi tegali 1-2 žmonės, kai tuo tarpu jau kelis šimtus žmonių pritraukiantis, kelias dienas vykstantis įvykis negalimas be dešimčių žmonių darbo. Neturime ryškios festivalių tradicijos, tad vis dar Europos festivalių žemėlapyje esame beveik nematomi. Pabandysiu įvardinti kelias to priežastis subjektyviai.

Tradicijos ir kultūrinė atskirtis

Šiais metais bilietus į „Glastonbury“ organizatoriai pardavė per 34 minutes. Sistema užlūžo vos prekybai prasidėjus ir ankstyvą šeštadienio rytą  neliko nei autobusų į festivalį, nei paties festivalio bilietų. Į 300 000 žmonių talpinančias teritorines platumas pasiseks patekti tik maždaug kas dešimtam norinčiam. O užsidirbs visi, kurie prie jo prisidės – organizatoriai, atlikėjai, technikos tiekėjai, maisto gamintojai, vežėjai, reklamos kūrėjai ir daugybė kitų partnerių. Festivalis sulauks ne vienos BBC tiesioginės transliacijos, kitų medijų paramos anonsais ir reportažais, pritrauks daug privačių rėmėjų lėšų ir iš jo gyvens daugybė žmonių visus metus. Žinoma, ši ekonomine, kultūrine, socialine prasme naudinga koloboracija atsitiko seniai – iš „free spirit“ hipių judėjimo, kuomet Lietuvoje tik dygo šio maištingo judėjimo daigeliai. Buvo negalima. Kultūrą organizavo kultūrnamiai, o privačios iniciatyvos pageidaujamos nebuvo. Kaip tos privačios kultūrinės alternatyvos skatinamos ir mylimos šiandien?..

Kažkiek tūkstančių festivaliams nubyra per Lietuvos kultūros tarybą, bet dažnai ir nenubyra, o atėję į rajone esantį muziejų, savivaldybę ar kitą už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomą įstaigą, festivalių organizatoriai dažniausiai pastatomi į kliento, o ne partnerio poziciją ir dažniausiai paprašomi susimokėti pilną kainą už bet kokias teikiamas paslaugas, neatsižvelgiant į bendrą projekto teikiamą naudą, kitaip reikšmingą regionui nei vietos kultūros centro ar muziejų organizuojama veikla. Man pačiai teko dirbti su dviem festivaliais – vienu dideliu, kitu mažu ir dažnai reikėjo trypčioti ant vietinių įstaigų vadovų kilimėlio, pardavinėjant idėją, įrodinėjant, kad nesi pinigų maišas, kurį paspaudus šiltai sėdintys biudžetininkai galės išsimokėti sau priedus, nors esi tos pačios srities – kultūros, vėliavnešys, bet jau kitos, modernios, nelabai suprantamos rūšies ir su tavim tuo geru, ką nemokamai gauna iš visų mūsų biudžeto niekas nėra linkęs dalintis.

Lietuvoje kultūra yra labai asmeninis dalykas, ji nebūtinai yra apie dalijimąsi ar bendradarbiavimą, iniciatyvių palaikymą.. visą Vilnių tuoj apstatys klasikinės muzikos bendruomenei skirtais pustuščiais rūmais, o modernias idėjas nešantys freelanceriai toliau gamins savo atskirą kultūrą vien iš savo entuziazmo.

Labai maža dalis kultūros, ypač regionuose, laikosi iš pardavimų, didelę dalį jos vis dar palaiko stabilūs etatai, kurie visiškai nemato, jog dažniausiai iš miestų ateinantys festivaliai naudingi, nes sukuria pridėtinę vertę daugelyje sričių ir plečia kultūrinį kraštovaizdį. Labai gerai bendrą akiračio įšalą iliustruoja vienos iš savivaldybių aukštas pareigas užimančių darbuotojų pasakymas „Tai mums čia iš šito (vieno kultūringiausių, daugiausiai meninių užsiėmimų siūlančio, iki 5 tūkstančių žmonių sukviečiančio) renginio didelės naudos nėra, nes užsidirba tik miestelio „Maxima““.

Pasidarysiu pats

Kai markete tiek visko yra, labai smagu savo vertę pasitikrinti ką nors pasidarant pačiam –  susukti stalą, užsiauginti pomidorų, persidažyti sienas, arba suorganizuoti festivalį. Komunikacijos galimybės šiandien tokios atrišančios rankas, kad padaryti renginį yra vieni niekai. Keli skambučiai, emeilai ir bam. Kiekvienas gali pasidaryti savo festivalį. O kad jau pats darau, tai ir muzika groja tokia, kokia man ir mano draugams patinka, ir vieta pritaikyta prie mano poreikių. Smagu pasaulį bent šiek tiek priversti  suktis aplink save, juolab, kad lietuviams būdingas „pats pasidarysiu geriau“ paveldas. Kadangi ilgus metus po „visi vienodi, visi lygūs“ iš tiesų slypėjo tiek daug neišreikštos konkurencijos ir nekomandiškumo, tai ir šiandien festivalių organizatoriai vargiai bendradarbiauja, veikiau konkuruoja, labai dažnai atsiskiria ir pasidaro savo, geresnį, nors ir nematomą, festivalį. Darosi populiaru nedalyvauti bendruose renginiuose, o į sodybą pakviesti draugus, draugų draugus ir pasidaryti savaitgalio tūsą.. Smagu, tik dažnai vargiai plečia kultūrinį ar bet kokį kitą akiratį, taip pat dažnai įdėtos pastangos neatsiperka, todėl greitai pasibaigia.

Bendra tendencija yra tokia, kad kitų asmenų kūrybinis indėlis yra dažnai nuvertinamas ir dėl to bilietai, nepaisant bendro kultūros vartojimo augimo, išperkami vis dar sunkiai, todėl ir meninė vertė, auditorijos bei žinomumas užsienyje Lietuvos didžiųjų, rinkoje kad ir stabiliai prigijusių festivalių, auga nežymiai.

Netolerancija

Šita mūsų kolektyvinė savybė persismelkus į visas sritis, bet kultūroje tai irgi labai ryški tendencija: radistus ir Karklę mėgstantis asmuo nevažiuos į „Yaga Gathering“ ar „Mėnesį Juodaragį“,  bohemščikui bus gėda pasakyti, kad buvo masiniam pop festivaly, jeigu apsilankymo priežastis nebuvo darbo reikalai. Nors nuo 90-ųjų požiūrių ribos ir subkultūriniai skirtumai mažėja, mūsuose kaip mažoje visuomenėje stereotipai, gėdos, „nelygiai“ vis dar labai gajūs ir patyčios dėl skonio vis dar yra daug. Gal jau nebeturime urlaganų ir reiverių kaip vaizduoja MO paroda „Rūšių atsiradimas“, bet vargu, ar hipsteris, važiuojantis tik į „Devilstone‘ą“ nors kartą smalsumą vedinas apsilankys „Granatose“, ar rašys apie jas medijoje, kurioje dirba vien dėl profesinio, ne asmeninio intereso? Aš pati ilgus metus nerašydavau.

Esti tam tikro snobizmo ir netolerancijos, kurie gal ir žavūs savo įvairovės, identiteto paieškų skatinimu, bet kartu užkerta kelią į jungimąsi, bendradarbiavimą, tarptautiškėjimą ir atsipirkimą.

Vartotojiškumas ir komforto poreikis

Viena, kad žmonėms nebepakanka biotualetų ir alaus. Reikia dušų su šiltu vandeniu, įvairaus maisto, skanios kavos iš ryto, autobuso, kuris atveš iki pat festivalio ir palapinės nuomos, arba dar geriau – namelio renginio zonoje. Žmonės greitai pripranta prie patogumo ne tik namie, bet ir gamtoje ir nori vis daugiau ir daugiau komforto, o tai didina kaštus ir mažabiudžečiams festivaliams yra neprieinamas. Nesiūlydami patogumų jie tampa nepatrauklūs lepesniems žmonėms – šeimoms su mažais vaikais, spec. poreikių turintiems asmenims, keliaujanties iš toli ir kitiems, kurie nebenori ar niekada nenorėjo miegoti palapinėje. Manau, didelę dalį didžiausių pasaulio festivalių į padanges iškėlė būtent neabejingumas savo svečių poreikiams. Bilietai juose visada kelių tipų – su autobuso pavežėjimu, vieta kemperiui arba vieta jau pastatytoje palapinėje su patalais.

Kita, kad vis daugiau žmonių nori skaniai valgyti, keliauti ir dėl nieko nesukti galvos, tad mažėja iš idėjos dirbančių žmonių. Aš pati po 4-ojo nedidelio festivaliuko „Postcosmos“ Molėtų rajono gamtoje, skatindama komandą tęsti, pasitraukiau atostogų į saugesnes back-offiso kertes su stabiliu atlyginimu, šiemet atsisakydama būti festivalio organizavimo karavano smaigalyje, kur būti iš tiesų dažnai būna gana smagu. Deja, nė vienas ir puikiai dirbusių kolegų nepanoro prisiimti šios atsilaisvinusios smagios, bet atsakomybės.

Viskas brangsta

Dėl anksčiau minėtos priežasties, kad niekas nebenori dirbti nemokamai, suorganizuoti net ir mažos apimties festivalį yra labai brangu. Grupės nebenori koncertuoti nemokamai arba „už kurą“, garso technika, maitinimo ir apgyvendinimo paslaugos pasiekė tokias aukštumas, kad „atidirbti“ savo kaip organizatoriaus įsipareigojimus vien parduotais bilietais yra velniškai sunku arba neįmanoma.

Mes kaip visuomenė labai susidaiktinome, tapome patys sau labai brangūs, nes pradėjome savo identitetą reikšti per drabužius, šukuosenas, aksesuarus, judėjimo priemones ir kitus apčiuopiamus ir matomus atributus. Išorė visada buvo svarbi, bet dabar ji neatsiejama nuo mūsų pačių. Kad pasirodytume viešojoje erdvėje reikia kruopščiai apgalvoti savo outfit‘ą, o po nakties prie scenos ryte jokiu būdu nepasirodyti neplauta galva. Mano nuomone, šitas medijų poveikis mums visiškai nepadeda socializuotis. Būdami daiktiškais ir išoriškais, drauge tampame didesniais individualistais. Poilsis mums asocijuojasi su miegu, knygos skaitymu ar netflix‘o žiūrėjimu susivėlus ant sofos savaitgalį, o išvykimas į gamtą, kur groja muzika, vyksta menai ir sukinėjasi fotografai, jau daugiau performansas nei atsipūtimas, net jeigu patys ir nelipam ant scenos. Žinoma, tai įpareigoja, nes reikia pasiruošti, suplanuoti, nusipirkti ir pasipuošti. Kaip dažnai norime ir galime sau tai leisti?

Jeigu mano mano mintys Jus papiktino, parašykite emocionalų komentarą.


Gintarė Kašelionytė, manofestivalis.com įkūrėja

Avatar

Mano festivalis

„Manofestivalis“ - pirmasis lietuviškas festivalių kalendorius, padedantis atrasti ir sudalyvauti nuo 2012-ųjų metų.