Dešimtmečio „Devilstone“ pikas

 Dešimtmečio „Devilstone“ pikas

Nuotrauka Laumė Ø Lunaria

Pirmuose trijuose „Velnio amenyse“ nebuvau, nes jo, kaip ir daugumos kitų festivalių garsui pasklisti reikėjo kelių metų, o gal ir kiek per tamsus jis buvo pradžioje, tad tas dundėjimas iš Anykščių Dainuvos slėnio manęs nepasiekė. Į ketvirtą, penktą ir šeštą važiavau su dideliu entuziazmu, ryškiom lūpom, gėlėtu sijonu ir kaskart išvykdavau prisišokus, prisiklausius, prisimaudžius, pavargus, bet labai laiminga, atvėsusia galva, su daug juokingų istorijų. 

Paskui buvo pertrauka dėl profesinių ir asmeninių priežasčių – vidurvasaris atostogų, o man darbo įkarštis, ir štai vakar vėl įkėliau koją į tą jau dešimtąjį kartą vykusią laukinio rokenrolo, įžūlaus meno ir drąsių žmonių meką – „Devilstone 2018″  2018 m. liepos 12-15, Anykščiuose.

Devilstone, nuotrauka Laumė Ø Lunaria

Kokybė iš pirmo žvilgsnio

Ne veltui medijose šis velniškasis festivalis, dabar jau keletą metų oficialiai vadinamas trumpesnius „Devilstone“, pabrėžiamas kaip KOKYBIŠKAS. Vos prisiartinus prie festivalio vartų – plačios šypsenos, darbinė muzika per lokalias vartų darbuotojų kolonėles ir labai paslaugus „leiskite dar nukirpsiu, dar prideginsiu, kad nebrigztų apyrankė“. Nesu mačiusi tokių mandagių praleidėjų į festivalį!.. Kokybe dvelkteli iš pirmo žvilgsnio, jau nuo pat pirmos buvimo „Devilstone“ akimirkos. Vėliau tas žodis vėl pašmėžuoja girdint scenų garsą, matant jose sukabintų šviesų spektaklius, stebint nuolat valomus biotualetus, apgalvotą teritorijos išdėstymą, ragaujant maistą, kurio pasirinkimas išties gausus…

Greičiausiai toks festivalis atsitinka ne tik pasivažinėjus po kitus renginius ir įdiegus geras idėjas, ne tik dėl sukaupto know-how, bet ir turint tam tikras asmenines savybes. Mano žiniomis, šio festivalio organizatoriai pasižymi itin dideliu reiklumu sau ir kitiems ir „Devilstone“ skiria labai daug laiko ir nuoširdaus darbo. Greičiausiai, ant tokių tvirtų pamatų pastatyta kokybė, yra ilgaamžiškiausia. Jos per dešimtmetį neišplauna lietus, neprispaudžia kreditoriai, kokių nors neišpildytų pažadų sklandalai ar savęs paties nuolatinio kartojimo nuobodulys.

Devilstone, nuotrauka Laumė Ø Lunaria

Tiesa, keletas sutiktų metai iš metų į „Akmenį“ važiuojančių asmenų kraipė galveles ir skundėsi, jog šiemet muzikinė festivalio dalis gerokai silpnesnė nei pernai. Kas tai? Paties „Devilstone“ išpūsti per dideli publikos lūkesčiai? Infliacija, dėl kurios įpirkti gerą muziką nebepavyksta? Pernelyg didelė koncentracija į kitas sritis? Skonis ir nuomonė? – negaliu atsakyti, nes pati negirdėjau nė vieno koncerto. Kadangi vykau su dideliam garsui per maža dukra, koncertų šalinomės. Bet gal paliksiu šį teiginį pagrįsti patiems taip sakiusiems -trims, keturiems sutiktiems skirtingiems pažįstamiems. Bendroji atmosfera man pasirodė efektyviai skatinanti gyvenimo džiaugsmą.

Publika

Publika, šeštadienio popietę plačiai pasklidusi po Anykščių miestelį, jį nusipalvinusi skirtingais tamsos atspalviais, be navigacijos padedanti prisiminti, kur vyksta festukas. Publika, kuriai gal taip ir ne kasdien, bet bent kartą metuose tikrai daug kas galima. Publika, prisigalvojusi nesąmonių. Publika… Toks velnio katilas, kuriame verda tūkstančiai įvairiausio išsilaisvinimo pavidalų.

Devilstone, nuotrauka Laumė Ø Lunaria

Jau vykdama į festivalį žinojau, jog ten sutiksiu daug seniai matytų veidų. Bet čia susirinkusių festivalininkų nesinori vadinti bendruomene. Jie tokie kartu, bet lyg labiau patys sau, niekam neįsipareigoję kaip nors atrodyti ar elgtis pagal kažkokias nustatytas bendras normas, prie kurių naujai atvykę sunkiai pritampa. Ne, mano galva, festivalis nebrėžia gairių, kokiam žmogui jis yra rengiamas, kiek kartų čia reikia važiuoti, ar ką čia atvykus reikia daryti, dėl to kasmet pritraukia vis daugiau senų ir naujų ieškotojų.

Devilstone, nuotrauka Laumė Ø Lunaria

Pikas?

Dešimt metų festivaliui „Devilstone“ – jis išmokęs savo pamokas, ištobulinęs turinį ir pripildęs Dainuvos slėnio erdvę, pasiekęs didelių plika akimi matomų apimties rezultatų, bet nepavargęs. Toks tvirtai ant abiejų kojų stovintis. Turint galvoje ir tas kelias pastabas, jog pernai buvo geriau, norisi klausti – o kas toliau? Ar „Devilstone“ tęs tą savęs paties pranokimo misiją, ar lengvės, migruos, darys pertraukas, kartosis, tęsis..? Palieku tai ateičiai, nenorėdama tokiu klausimu skriausti nuo organizacinių iššūkių pavargusių rengėjų.

Devilstone, nuotrauka Laumė Ø Lunaria

Dar pora

Prie upės pabarškinus specialią lėkštę atplaukia plaustas ir festivalininkus nusiplukdo į tipį, kuriame verdama arbata ir galima improvizuoti įvairiais instrumentais. Ten beveik nėra žmonių…

Automobilių parkingas, kuriame ant žolės stipriuoju neakoholiniu gėrimu dalijasi latviai, sakydami, kad „Devilstone“ geras kaip visada, yra įrengtas prie pat Anykščių kapinaičių. Nepaisant kaskart subtiliai ant socialinių normų ribos minantiems festivalio komunikatoriams, ant bažyčios užpaišantiems velnią ar švelniai kaišiojantiems lygių teisių gynėjams ypač nepatinkančius moteriškus gražumus, organizatoriams puikiai pavyksta suderinti savo idėjas su ne tokio jau didelio miestelio bendruomene, kuri stereotipiškai galvojant, turėtų šiauštis kaip prieš plauką glostoma, kai kasmet į festivalį suvažiuoja tiek daug velnio garbintojų 🙂

Daugiau nuotraukų: Manofestivalis Facebook

Gintarė Kašelionytė

Gintarė Kašelionytė